Pirmoje ir antroje istorijos apie Kubą dalyse dalinausi pirminiais įspūdžiais apie Kubą bei nuotykiais už sostinės Havanos ribų. Jeigu praleidote pirmuosius straipsnius, patariu juos perskaityti dabar:
Na, o aš tęsiu savo istoriją ir dalinuosi trečiuoju (pažadu paskutiniu) straipsniu, kuriame apžvelgsiu paskutiniąsias mūsų kelionės Kuboje dienas.
Taigi po žavingojo Trinidado sugrįžome į Havaną, kur praleidome dar dvi pilnas dienas. Jeigu pamenate, pirmame straipsnyje aprašiau pirmąsias mūsų dienas Senojoje Havanoje (ar minėjau, kad ji taip pat įtraukta į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą). Architektūra, kažkaip vis dar stovintys apgriuvę namai, senoviniai automobiliai ir visa atmosfera kiekvienam primins bet kokį iš filmų ar muzikinių klipų susikurtą vaizdinį apie Havaną, kur vis dar gyva ta “gangsteriška„ dvasia. Na o paskutiniąsias dienas paskyrėm kitiems Havanos rajonams jau Naujojoje Havanoje – Centrinei Havanai ir Vedadui. Svarbu suprasti, jog Havanoje gyvena 2 milijonai žmonių, tad jos dydis ir kontrastai gali priblokšti. Jeigu jau stebėjotės, kad senamiestyje prie pat Capitolio stovi apgriuvusi vietinio eilinio kubiečio pašiūrė, skaitykite toliau.
Nors nuo centrinės dalies iki Vedado pakraščio yra daugiau nei 7 km, mes turėjome visą pilną dieną, todėl pasiryžome šiai kelionei ir pėsčiomis pirmyn iki Vedado ir atgal, aplankant žymiausius objektus, galiausiai sukorėme apie 15 km. Jei tik galite, siūlau keliauti pėsčiomis. Visų pirma tokiu būdu keliaujant siauromis, dulkėtomis centrinės Havanos gatvėmis, kur gyvena žemesnioji-vidurinioji klasė tikrai atsivers akys. Pamatysite tikrą kubiečių gyvenimą, nuo nežmoniško ilgio rytinų eilių prie maisto parduotuvių, vietinių turgaviečių iki bokso ringų vidiniuose kiemuose ar viduryje sankryžos krepšinį žaidžiančių vaikų. Calle San Rafael yra pagrindinė centrinės Havanos gatvė, kur galite užeiti į vietines kirpyklas, grožio salonus ar parduotuves – žodžiu čia gyvenimas verda. Čia netgi kaip ir priklauso kiekvienam didesniam miestui yra nors ir miniatiūrinis, bet visgi Chinatown’as.
Dar toliau į vakarus nuo senosios Havanos – Vedade gyvena vidurinioji-aukštesnioji klasė. Čia gausu muziejų, galerijų, parkų, monumentų, viešbučių, restoranų ir netgi didingas Havanos universitetas, tad kraštovaizdis vėlgi kardinaliai keičiasi. Čia pastebimai platesnės gatvės, daugiau erdvės ir pastatai stiebiasi į viršų. Pagrindinė komercinė gatvė, kur išsidriekę prabangūs viešbučiai ir centrai vadinasi La Rampa. Dar vienas objektas, kurį verta paminėti Vedade tai Coppelia Ice Cream Park, kur tiekiami nesvietiško skonio vietinės gamybos ledai. Tai labiau vietinių vieta ir žmonių ten tiesiog pilna. Tiesa įėjimas kaip į ledainę gali jus šiek tiek nustebinti, nes prie aptvertos teritorijos jus pasitiks apsauginiai su racijomis ir ginklais, kurie pasiteiraus, ar mokėsime vietiniu ar konvertuojamuoju pesu. Vėliau būsite palydėti į mažą kambariuką su keliais stalais – suprask tai atskira zona tik turistams. Neslėpsiu, kad toks elgesys ir vietinių žvilgsniai įsmeigti tau praeinant privertė bent trumpam suprasti, ką reiškia diskriminacija – nekoks jausmas. Keliaujant toliau išdygsta įspūdingo dydžio vilos, aptvertos aukštomis tvoromis, akivaizdu turtingųjų kvartalas, kur seniau kubiečiai gyvendavo su visais savo vergais. Na o paskutinė bent jau mūsų stotelė buvo Fabrica de Arte Cubano – tai buvęs žemės riešutų aliejaus fabrikas, kuriame dabar įrengtas naktinis klubas. Esu skaičiusi, jog tai unikali ir verta dėmesio vieta, deja atsidaranti tik vėlyvą vakarą, tad mes pailsėję ant rooftop terasos, ryžomės ilgam keliui atgal. Tiesa atgalinį maršrutą į senają Havaną pasirinkom palei promenadą – Malecon.
Pastatai La Rampa gatvėje
Fabrica de Arte Cubano
Paskutinį vakarą praleidome Casa de La Musica naktiniame klube/muzikiniame restorane. Tai bene garsiausias tokio tipo klubas visoje Havanoje, kur vyksta vakarinė ir naktinė programa su gyvos muzikos koncertu ir salsa iki paryčių. Jau iš išorės šis klubas nustebino mus Havanai neįprastais vaizdais: apsauginiai su juodais kostiumais ir išsipuošę vietiniai kubiečiai. Beje ten dauguma renkasi vietiniai, tačiau tai reiškia, jog tai unikali proga pasižiūrėti kaip vietiniai linksminasi ir šoka iš visos širdies. Turiu pasakyti pirmą kartą mačiau tokį vaizdą, kai dar nespėjus pasibaigti vakaro koncertui, dalis žmonių jau šėlo ant scenos su muzikantais, o vos koncertui pasibaigus nebuvo NEI VIENO sėdinčio staliuko. Beje net jei ir neturite su šokiais nieko bendro, nebijokite paieškoti tokių ar panašių vietinių šokių vakarėlių. Viena yra stebėti koncertą ar kabaretą, visai kas kita yra patekti į vakarėlio įkarštį, patį sūkurį. Jeigu matėte filmą “Purvini šokiai” – jausmas kaip tik toks! Kai ateini baltas, medinis europietis ir išplėstom akim žiūri į aistringus kubiečius, šokių aikštelėj išdarinėjančius stebuklus. Kad jausitės kaip balta varna garantuoju, bet būkit drąsus – tai nepamirštama patirtis.
Štai tokia ta Havana. Na o aš negaliu nepasidalinti dar keletu bendrinių įspūdžių apie Kubą.
Visų pirma visi klausia tai ar tikrai Kuboje nėra interneto. Atsakymas – tikrai nėra. Žinoma, geriausiuose viešbučiuose tokia galimybė net neabejoju įmanoma, plius yra vietų, kur vietiniai turistams pardavinėja specialias korteles, kurias galite nusipirkti ir su specialiu kodu šiek tiek pasinaudoti internetu (tokias vietas pamatysit iš tolo iš žmonių elgesio). Bet noriu jums pasakyti – savaitė be interneto Kuboje buvo geriausia, kas mums nutiko. Jokių žinių, žinučių, perteklinės informacijos srauto. Ir kai nuvykome į Meksiką ir prisijungėme prie wi-fi, visos tą pačią minutę sutarėme dėl dviejų dalykų: 1. Absoliučiai nieko svarbaus nepraleidome. 2. Nežinai ir galvos neskauda. Nežinoti jokių naujienų apie plintantį koronavirusą, užsidarančias sienas ir krentančias akcijas buvo milijoną kartų geriau.
Antra, jau bene penkerius metus girdžiu, kad Kuba labai greitai keičiasi ir reikia greičiau ten vykti, kol dar nevėlu. Manau tai mane privertė suskubti ir galiausiai, nors ir po 10 metų svajojimo, bet visgi nuvykti į šią šalį nors trumpam. Ir jei vis dar dvejojate, galiu jus nuraminti – jūs jau pavėlavote. Tokia yra skaudi, o gal ir ne visai skaudi realybė, bet Kuba tikrai labai stipriai modernėja ir globalėja ir apie tai byloja daugybė ženklų. Nuo atsirandančio interneto galimybės, iki miliniškų viešbučių išdygstančių Kuboje, modernėjančių restoranų su europietiška muzika, restauruojamų namų, nesuskaičiuojamo kiekio suvenyrų parduotuvių, ko vos prieš gerus penkis metus Kuboje nebuvo nei kvapo. Dėka turizmo daugybė kubiečių gyvena geriau, šalis taip pat atsigauna, tačiau žinoma, kad to blogoji pusė yra autentiškumo nykimas. Belieka tik tikėtis, jog Kuba sugebės išlaikyti aukso viduriuką tarp modernumo ir tobulėjimo bei jų autentiškos kultūros ir dvasios. Prarasti ją būtų per daug skaudu.
Po truputėlį restauruojamas namas – nuotrauka puikiai atspindinti modernėjančios Kubos realybę
Galiausiai, praeitame straipsnyje rašiau, kad muzika buvo tai, kas mus atitraukė nuo skurdo ir skaudžios realybės ir privertė mėgautis Kuba, sugerti visą jos gerą energiją. Antras dalykas, kuris mus privertė įsimylėti šią šalį tai buvo žmonės. Svetingi namų šeimininkai, labai patikimi ir pareigingi vairuotojai, linksmi ir atviri praeiviai bei smalsūs barmenai. Tačiau labiausiai noriu pasidalinti istorija apie mūsų paskutinės nakvynės Casa Particular šeimininką Viktorą ir jo šeimą. Viktoras yra žmogus, pas kurį turėtų pagyventi kiekvienas lietuvis. Žinoma, kad čia hiperbolizuoju, bet noriu pasakyti, kad tai žmogus, kuris gali apversti tavo pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Jo neišpasakytas svetingumas, nuoširdžios ašarotos akys, rankos prie širdies, kuomet jis sako, kad yra laimingiausias pasaulyje turėdamas mus savo namuose, priverčia krūptelti. Ir nors mūsų ispanų kalbos žinios buvo labai limituotos kaip ir Viktoro anglų kalba, mes kuo puikiausiai susišnekėjom, kaip Viktoras mėgsta sakyti: “susikalbėti žodžių nereikia, mes kalbam širdimi ir jausmais”. Ir netgi sunku nupasakoti, tačiau sėdėdamos ir klausydamos Viktoro kiekvieną kartą tiesiog likdavom be žado. Tik susižvalgydavom ir tylėdavom be amo. Toks dėkingumas, pozityvumas ir meilė gyvenimui bei kiekvienam sutiktam žmogui tiesiog sukrečia. To reiktų pasimokyti kiekvienam mūsų būtent iš tokių žmonių kaip Viktoras ir jo šeima. Svečiuodamasi pas juos ne kartą mintyse pagalvojau, kokie išpuikę esam, kaip mėgstam skūstis tokiais nereikšmingais dalykais kaip darbas, politika, mokslai. Mūsų problemos yra niekas palyginus su problemomis, su kuriomis susiduria kiekvienas žmogus Kuboje (ne išimtis ir Viktoras). Visgi jų meilė ir tikrumas priverčia susigėsti ir pasižadėti sau pasikeisti, tapti bent šiek tiek geresniu. Apie tokius žmones kaip Viktoras galima parašyti atskirą biografijos knygą, o aš tikrai skatinu visus, kurie žada lankytis Havanoje, susisiekti su manimi. Pažadėjau Viktorui pasidalinti jo kontaktais su kiekvienu lietuviu, planuojančiu atvykti į Havaną. Būtent buvimas Viktoro namuose paskutines naktis Havanoje vainikavo ir puikiai apibendrino visą mūsų patirtį Kuboje. Paskutinę dieną, kai atsisveikinome, jau sėdėdama taksi pakeliuj į oro uostą merginoms sakiau: prieš trejus metus reikėjo trijų mėnesių, kad ašarodama palikčiau JAV, o dabar užteko vos šešių dienų Kuboje ir vos kelių paskutinių dienų Viktoro namuose ir negaliu sulaikyti ašarų, nes dalis mano širdies pasilieka čia.
Jei paklaustumėt dabar – kodėl. Kodėl Kuba? Vienok atsakyti labai paprasta, todėl kad ji kažką tavyje apverčia, pakeičia pasaulėžiūrą ir požiūrį, atveria akis, išmoko džiaugtis dažniau. Kita vertus vėlgi sunku tai nupasakoti – tik ten nuvažiavęs suprasi. Ši kelionė tai istorija apie virsmą, gyvenimo džiaugsmą ir vidinę ramybę. Tikiuosi bent šiek tiek to pavyko perduoti ir jums.
P.S. Jau pirmame straipsnyje turėjau paminėti dar vieną must have dalyką tokioje kelionėje – tai tobula kompanija. Tokio tipo kelionėje tiesiog privalu keliauti su žmonėmis, turinčiais tą patį požiūrį, lūkesčius ir keliavimo būdą. Esu be galo laiminga, kad turiu geriausias drauges, kurios yra ir puikios mano kelionių kompanionės. Beje jos yra ir visų nuotraukų autorės šiuose straipsniuose, tad ačiū joms. 🙂
