Praeitame straipsnyje dalinausi įspūdžiais apie pirmąsias dienas Havanoje bei vienos dienos išvyką į Vinjaleso slėnį. Pasidalinau ir dar dviem perliukais Kuboje – tai krokodilų ferma bei Guamos gyvenvietė. Jei netyčia praleidote pirmąjį straipsnį, kviečiu jį perskaityti dabar:
Na o aš tęsiu savo pasakojimą apie nuotykius Kuboje. Aplankę krokodilų fermą, Guamą bei Larga paplūdimį, keliavome į miestą pavadinimu Cienfuegos. Šis miestas-uostas, kuris dabar vadinamas “pietiniu perlu„, yra įtrauktas į UNESCO Psaulinio Paveldo sąrašą, o tai reiškia, kad architektūra, pastelinių spalvų neoklasicistiniai pastatai ir senamiestis tikrai traukia akį. Beje, pirmas dalykas, kurį greičiausiai iškart pastebėsit, bus…. turistai. Cienfuegos tarsi mažas, jaukus kurortinis miestelis prie jūros, todėl gal ir nenuostabu, jog lyginant su Havana, turistų čia atrodo žymiai daugiau. Havanoje turistų mes netgi pasigedome (tiesa vietiniai sako, jog Havana tiesiog per daug didelė ir žmonių srautai pasiskirsto), tad Cienfuegos matyti tiek daug ne kubiečių mums buvo neįprasta. Tiesa čia turiu ir patarimą: kaip priklauso turistiniam miestui, patariu derėtis atsargiai, mat kaip pačios patyrėm, skirtingai negu Havanoje, prekeiviai nėra tokie atlapaširdžiai ir neretas norės iš naivaus turisto pasipelnyti. Cienfuegos praleidome visą popietę bei vakarą ir galiu pasakyti, kad to pilnai užteko. Štai sąrašiukas, ką privalote aplankyti viešėdami ten:
1. Senamiestis ir centrinė aikštė. Jūsų atskaitos taškas lai būna Jose Marti parkas, kur dauguma miesto įžymybių: Teatro Tomas Terry, Catedral de la Purisima Conseption, triumfo arka bei Paseo del Prado bulvaras. Pasivaikščiokite čia valandėlę, dvi, užsukite į vieną iš paveikslų galerijų, pasigrožėkite architektūra ir keliaukite pajūriu iki kitos žymios vietos.
2. Palacio de Valle. Šis dvaras-rūmai dabar yra įspūdingas restoranas su rooftop baru, kur galite grožėtis saulėlydžiu ir ragauti patiekalų bei kokteilių už tiesa atitinkamą kainą. Beje tokių vilų ir dvarų Cienfuegos itin daug, tai dar viena priežastis, kodėl būtent čia lankosi tiek daug turistų. Dauguma jų priklauso turtingiems užsieniečiams, o kitose įrengti prabangūs viešbučiai taip pat išskirtinai tik užsienio turistams. Nors Palacio de Valle yra kiek toliau nuo centro (apie 3km), tačiau laisvai galite pasiekti jį ir pėsčiomis, einant pajūrio promenada ir grožintis vilomis. Svarbiausia spėti nueiti dar saulei nenusileidus.
3. O suspėti verta todėl, kad pačiame pietiniame Cienfuegos krašte, vos 500 metrų nuo Palacio de Valle yra nuostabi vieta – La Punta. Čia neįtikėtinai jauki atmosfera, žalios palmės ir į Karibų jūrą besileidžianti saulė. O kur dar pasak vietinių patys skaniausi Pina Colada kokteiliai visame mieste, o gal net visoje Kuboje. Jei nenorite permokėti minėtame rooftop’e, manyčiau, kad La Punta yra dar jaukesnė vieta tobulam vakarui ir saulėlydžiui Cienfuegos mieste.
4. Na ir kaipgi vakaras be salsos ir kubietiškos muzikos ritmų. Tam tobula vieta yra restoranas-muzikinis klubas Benny More, esantis senamiestyje, prie pat Jose Marti parko. Klube kasdien visiškai nemokamai vyksta muzikinės programos, nuo kubietiškos rumbos, afro iki salsos ir romansų, tad verta čia užsukti ir pasidomėti. Dažniausiai vyksta keli pasirodymai per dieną: po pietų ir jau vėlyvą vakarą.
Cienfuegos – žavus, jaukus, turistinis miestelis, tačiau kaip minėjau man jame pabūti pusė dienos visiškai užteko. Man asmeniškai nebuvo noro pasilikti čia ilgiau ir po triukšmingos, autentiškos, muzikalios ir niekada nemiegančios Havanos, Cienfuegos atrodė šiek tiek prisnūdęs. 🙂
Toliau mūsų kelionėje po Kubą sekė Trinidadas, pakeliui aplankant El Nicho krioklius, playa Ancon, cukraus plantacijas Valle de Los Ingenios. Taigi ketvirtąją kelionės dieną atsikėlėme vėlgi anksti ir po sočių pusryčių Casa Particular keliavome į El Nicho krioklius. Nors nuo Cienfuegos iki krioklių vos apie 60 km, keliavome gerą valandą, mat kelias ne iš lengvųjų, su daugybę posūkių, įkalnių ir panašiai (vėlgi visa laimė, kad vairavimas buvo patikėtas atsakingiems vairuotojams kubiečiams). Pasiekus tolimiausią tašką, kur galima važiuoti automobiliu, iki pačių krioklių teko paėėti maždaug pusantro kilometro, tiesa kelias visiškai neprailgo. Tai buvo vėlgi tarsi džiunglių keliukas su nuostabiais gamtos garsais ir įspūdingais kriokliais pakeliui iki pačio pagrindinio El Nicho.
Pasiekus pagrindinį krioklį pirmas dalykas, ką norisi padaryti, tai be abejonės šokti į skaidrų vandenį ir atsigaivinti, o vėliau tiesiog grožėtis gamta… Kuba tuo ir žavi, jog regis važiuoji dulkėtais Kubos keliais, per skurdžius kaimus ir nusukus kelias dešimtis kilometrų nuo pagrindinio kelio gali atrasti štai tokius gamtos deimantus. Tiesiog turi žinoti, kaip juos rasti. Tiesa į El Nicho mes atvykome gan anksti, bet ir tai turėjome dalintis “baseiną„ su keletos žmonių grupele. Kas darėsi už gero pusvalandžio kardinaliai pakeitė atmosferą, mat čia sugužėjo keli turistiniai autobusai žmonių ir nebuvo nei kur kojos padėti. Tad dar vienas patarimas: geriau anksčiau atsikelti, bet aplenkti turistų mases ir tokius perliukus Kuboje aplankyti ramumoje – visai kita patirtis.
Po El Nicho turėjome vykti tiesiai į cukraus plantacijas, visgi paprašėme vairuotojo užsukti pavalgyti kažkur prie playa Ancon, mat buvau skaičiusi, jog tai dar vienas įspūdingas balto smėlio paplūdimys Kuboje. Tiesa visiškai to nesitikėjome, tačiau atsidūrėme sakyčiau vidutinės klasės viešbučių zonoje, kur gali pasijusti kaip Turkijos viešbučiuose su viskas įskaičiuota (tik žemesnio lygio žinoma). Viename iš jų nusprendėmė papietauti, už pietus susimokėjome nemažai, bene 15 dolerių žmogui, tačiau pirmą ir paskutinį kartą Kuboje matėme tiek maisto: iš švediško stalo galėjome rinktis bet ką nuo mėsos, jūros gėrybių, salotų iki desertų, vaisių ir panašiai bei valgyti kiek širdis geidžia. Štai čia ir pasimatė, kad visgi Kuboje turizmas daro savo ir toli gražu ne visose klasėse jaučiamas maisto stygius… Kol vieni skursta, kiti atiduoda pusė nesuvalgytos lėkštės išmetimui. Na, man taip ir liko mįslė, iš kur buvo tie poilsiautojai šiame viešbutyje, mat kaip minėjau lygis tikrai nėra aukštas ar bent europinis, o ir sėdėti toj viešbučių zonoj, kai už jos ribų laukia tiek daug Kubos grožybių, irgi kažkoks absurdas… Tiesa pozityvesnė gaida čia, kad visgi pamatėm tą žymųjį playa Ancon paplūdimį, kuris tikrai tarsi tobulas paveiksliukas iš kelionių agentūros žurnalo: balto smėlio paplūdimys, smaragdinė jūra ir mėlyni gultai po palmių skėčiais…
Po pietų paplūdimyje neužsibuvome, nes laukė dar geras pusvalandis kelio iki Valle de Los Ingenios, esančio 20 km už Trinidado. Tai cukraus plantacijų slėnis, kurio pagrindinis akcentas tai apžvalgos bokštas – Torre de Manaca-Iznaga. Šis raketos formos bokštas pavadintas Iznagų šeimos vardu, kurie nuo bokšto viršūnės stebėdavo šimtus savo vergų dirbančių žiaurų ir sekinantį darbą cukraus plantacijose. Bokštas atviras turistams, tik reikės įveikti nemažai laiptelių. Tiesa šalia bokšto esančiose suvenyrų kioskuose pilna baltų, rankų darbo, medvilninių apdarų, kas šiek tiek gali nustebinti. Kaip vėliau sužinojome iš vietinių tai atspindi apdarus, kuriuos anksčiau vilkėdavo vergai.
Po dienos ekskursijos keliavome į Trinidadą, kuris užbūrė nuo pat pirmų minučių. Nors Trinidado sėkmės istorija ir praturtėjimas yra dėka kontrabandos, vergovės ir cukraus, dabar tenka pripažinti tai neišpasakyto žavesio miestas, kur vyrauja ispanų kolonijinė architektūra, o senamiestis kaip nebūtų keista irgi įtrauktas į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą. Sakoma, jog tai iš tikrųjų gražiausias visos salos miestas, o taip pat bene geriausiai išsaugotas ir išlaikytas kolonijinis miestas visame Amerikos žemyne. Iš tikrųjų net sunku viską išvardinti ir nežinai nuo ko pradėti pasakoti apie Trinidadą: nuo jau minėtos architektūros, žemų spalvotų namų, akmenimis grįstų gatvių, kur sunkiai įmanoma pravažiuoti automobiliams, meno galerijų, muziejų iki jaukiausių restoranų, vietinių kubietiško alaus daryklų, gyvos muzikos koncertų tiesiog miesto centrinėje aišktėje ar vidiniuose senovinių pastatų kiemuose. Iš visos gausybės vėlgi pateiksiu jums keletą mūsų atradimų, kur privalote apsilankyti:
1. Trinidade pagrindinis atskaitos taškas lai būna Plaza Major, kuri yra centrinė miesto aikštė. Nuo čia vėlgi visos miesto įžymybės, begalės muziejų, šventos trejybės bažnyčia, yra ranka pasiekiami. Noriu paminėti dėmesio vertą prie pat esantį objektą tai Casa de la Musica, kur vakarais tiesiog ant laiptų turistai gali gėrėtis nepamirštamu kelių valandų koncertu, kur išgirsite gyvai atliekamą klasikinę kubietiškos salsos muziką, turėsite galimybę grožėtis kubietiškos rumbos šokėjais ar afro šokiais ir orišomis (orishas). Tai tiesiog autentiška galimybė pasinerti į kultūrų mišinį Kuboje, na o po koncerto žinoma pats galėsite judėti salsos ritmais šokių aikštelėje su kitais mėgėjais ir profesionalais.
2. Vienas iš garsesnių objektų tai muziejus Museo Nacional de la Lucha Contra Bandidos (angl.: National Museum of the Struggle Against Bandits), kuris garsus ne tiek savo eksponatais, kiek atsiveriančia įstabia miesto panorama. Noriu akcentuoti, kad ir kaip banaliai beskambėtų, bet rooftop patirtis Trinidade yra privaloma. Nesvarbu ar tai bus šis muziejus, ar vienas iš rooftop restoranų ar dar geriau jūsų Casa Particular esanti terasa ant stogo (kaip buvo mūsų atveju). Stebėti saulėlydį girdint kubietišką muziką yra kažkas tokio. Mes pačios išsirinkome tokį Casa Particular, kur būtent turėjome minėtą terasą ant stogo ir tai buvo bene geriausias vakaras mūsų visoje kelionėje, su vaizdu ir patirtimi verta milijono. Tad kai ieškosite, kur gyventi, nuoširdžiai patariu ieškoti Casa Particular su rooftop terasa.
3. Negaliu nepaminėti mūsų vairuotojo rekomenduotos vietinės alaus daryklos, kur galite paragauti tradicinio Kubos alaus – La Casa de la Cerveza. Tai vėlgi vienas iš žavių, autentiškos išvaizdos barų su vidine terasa, gyva muzika, koncertais bei atpalaiduojančia atmosfera. Neužsukti čia ir nepasimėgauti šia atmosfera bei gaivinančiu vietiniu alumi būtų nuodėmė.
4. Bene labiausiai mus nustebinęs objektas, į kurį tikrai neplanavme eiti ir apie kurį sužinojome dėka mūsų namo šeimininkės, tai naktinis klubas urve! Taip taip tikrų tikriausiame urve – Discoteca Las Cuevas. Prireikė gerų penkių minučių, kol dėka mūsų varganų ispanų kalbos žinių supratome, ką mums nori pasakyti mūsų šeimininkė. Kažkoks klubas… po žeme… daug žmonių… šokiai… Iki galo taip ir nebuvom tikros, ar gerai ją supratom, bet visa laimė nusprendėm leistis į avantiūrą ir jau beveik prieš vidurnaktį paieškoti garsiojo klubo. Tiesa jį surasti gali pasirodyti kebliau, nes klubas yra kiek tolėliau nuo centro, kylant į kalną ir einant akmenuotu dulkėtu keliu. Ir kai jau visai prarasite viltį, tikėtina pamatysit lygtais nė iš tolo klubo neprimenantį užrašą “Disco Ayala” su stačiais laiptais į apačią. O dangau, kas ten buvo… Tai tikrų tikriausias naktinis klubas urve, su šviesos instaliacijom, kyšančiom uolienom ir kas svarbiausia pačiu tikriausiu vakarėliu, kur po vidurnakčio būna sausakimša žmonių, šokančių pagal lotynų Amerikos ir europiečių hitus. Tik šiaip ne taip suprasdamos, kad kita diena bus vėl kupina intensyvaus keliavimo, su skaudančia širdim palikom klubą dar visai neišaušus.
Būtent visa tai mums paliko tokį neišdildomą įspūdį ir jausmą, jog iš Trinidado buvo bene labiausiai gaila išvažiuoti ir tikrai čia norėjosi pabūti bent dar vieną parą. Ir nors išvardinau čia keletą “žymių„ vietų, kur būtina apsilankyti, vienintelis tikrai geras patarimas, kas liečia patį miestą, yra tiesiog klaidžioti po Trinidado gatveles ir taip atrasti stebuklus, kurių šiame mieste apstu. Miestelio gatvių pavadinimai kaip mes domėjomės keitėsi neišpasakytą kiekį kartų ir nei patys vietiniai nežino jų pavadinimo. Žemėlapis čia irgi vargu ar padės, tad atsipalaiduokit, eikit kur akys mato ir tiesiog mėgaukitės.
Penktąją kelionės Kuboje dieną kėlėmės anksti, po beveik bemiegės nakties pavalgėme sočius pusryčius ir su skaudančia širdimi palikome Trinidadą. Tiesa, kaip minėjau pačiame pirmame straipsnyje, kur dalinausi mūsų kelionės planu, čia įvyko mažas nesusipratimas, mat ką mes norėjome aplankyti tai Sierra del Escamrey kalnyną ir Topes de Collantes nacionalinį parką, kuris garsėja neišpasakyto grožio panoramomis, vaizdais ir haikinimo keliais palei krioklius. Taigi užsidėjome kedus, pasiruošėme kopinėjimui, tačiau kalnų taip ir nepasiekėme… Dėl to, kad nemokėjom ispanų kalbos, kad pasitikėjom iki tol tobulai važiavusiais vairuotojais ir dėl to, kad kelionę buvom suplanavusios bene prieš keturis mėnesius ir pačios gerai neatsiminėm savo plano pateikto vairuotojams, atsidūrėm flamingų rezervuare Guanaroca lagūnoje. Kas irgi buvo maloni patirtis, tiesa gal kiek kitokia nei tikėjomės, bet maloni. Flamingų rezervuare jus pasitiks gidas, kuris įdomiai papasakoks apie čia esančią florą ir fauną, o vėliau vietinis kubietis paplukdys valtele, kur galėsite grožėtis flamingų būriais. Gražus, ramus laikas (pats tas po vakarėlio). Tačiau, jei esate matęs flamingus, tiesą sakant ši vieta gal ir nepaliks labai didelio įspūdžio. Po ekskursijos keliavome atgal į Havaną, kur praleidome dar dvi pilnas dienas.
Pačiai sunku patikėti, tačiau regis įspūdžių Kuboje buvo tiek daug, jog nesutalpinu jų į du straipsnius. Tad šiam kartui tiek, na o trečioje dalyje po savaitės jūsų laukia nuotykiai iš paskutiniųjų dienų Havanoje bei istorija, kas dar be muzikos privertė mus įsimylėti Kubą.
One thought on “Kuba – šalis, kur gyvenimo būdas tai MUZIKA (2 dalis)”