Kuba – šalis, kur gyvenimo būdas tai MUZIKA (1 dalis)

Taigi Kuba! Jau nuo kelionės pabaigos dėlioju tą pirmąjį tobulą sakinį, kuriuo pradėsiu šį straispnį. Juk jis ne šiaip apie kažką, o apie mano svajonių šalį. 🙂 Visgi greičiausiai nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti savo jausmus, bet tuo pačiu nekantrauju pasidalinti įspūdžiais ir perteikti bent mažą dalelę to, ką patyrėme mes.

Visi manęs klausia kodėl. Kodėl Kuba? Kas mane pažįsta, žino, kad Kuba buvo mano svajonių šalis jau bene 9-erius metus. Kol dar tik svajojau ten nuvykti būtent dėl kultūros, šokių ir muzikos, buvau susikūrusi idilišką vaizdinį apie Kubą. Dabar galiu pasakyti, kad viskas pranoko lūkesčius. Tiesa ne iškart.

Kuba tai dviejų visiškai skirtingų polių mišinys: skurdo, posovietinės atmosferos, vandens, tualetinio popieriaus ar kitų kasdienių daiktų trūkumo, tačiau kartu ir begalo laimingų, visada besišypsančių žmonių, lėto Karibų vibe’o, muzikos ir kubietiškos salsos kiekvienoje gatvėje.

Būtent pamatytas skurdas pradžioje gan nemenkai supurtė mintis ir susikurtą idilę. Turiu pripažinti, kad pirminis kultūrinis šokas davė savo ir pirmas valandas keletą kartų mintyse pagalvojau: “ir kur aš čia atvažiavau”, “ką aš sau galvojau”. Tačiau labai greit visos mintys išgaravo, apsipratom, susigyvenom ir galiausiai taip įsiliejom, kad verkėm, kai reikėjo išvažiuoti. O dar ir dabar galiu klausytis TIK kubietiškos muzikos ir nuolatos šypsotis prisiminus. Bet apie viską nuo pradžių. 

Į Havaną atskridom iš Majamio oro uosto kovo 4 dienos vidurdienį. Turiu pasakyti, kad gan sklandžiai ir greitai perėjom visas patikras oro uoste, atidavėm turisto korteles, kitas užpildytas formas, perėjom bagažo patikrą. Kadangi buvom iš anksto užsisakę vairuotoją mūsų kelionei po Kubą, jis mus pasitiko oro uoste bei nuvežė į nakvynės vietą. Čia pat oro uoste išsikeitėme ir pinigus, mat tai yra bene patogiausias būdas, mieste keityklų ar bankų nedaug. Atstovėję nemažoj eilėj ir išsikeitę pinigus, sėdom į senovinį amerikietišką automobilį ir nuriedėjome Havanos gatvėmis iki nakvynės vietos. Jau lėktuvui besileidžiant, tiek pačiam oro uoste, tiek važiuojant ir dairantis per langus, Kubos skurdumas šokiravo iškart. Atvykus į nakvynės vietą mus pasitiko šeimininkas tiesa kalbantis kaip ir dauguma vietinių tik ispaniškai. Laužyta ispanų, o greičiau gestų kalba apsikeitėm keliom frazėm, pasivaišinome kava, įsikūrėm ir laiko nešvaistėm – keliavom pasidairyti po pagrindinę miesto dalį – senąją Havaną (La Habana Vieja). Tiesa, pirmą kartą su žemėlapiu rankoj (juk nėra interneto).

Čia Havana pasirodė visu gražumu. Visų pirma tai vėl tas pats skurdas, šiukšlės, apgriuvę pastatai, atviri elektros laidai, vanduo ar kažkoks kitas neaiškus skystis išsiliejęs šaligatviuose, ar lašantis nuo stogų. Visų antra žmonių laisvalaikis. Sakot neturit, ką veikti karantino metu… Hm. Ką veiktumėt kiekvieną savo gyvenimo dieną, ilgomis popietėmis, jei neturėtumėt interneto, greičiausiai neturėtumėt televizoriaus, gyventumėt su 8 asmenim viename kambaryje itin skurdžiomis sąlygomis? Neturit galimybės keliauti, ką jau čia keliauti, vos užtenka pinigų nusipirkti maistui – ryžiams, kruopoms, trupučiui mėsos. Taigi vienintelis užsiėmimas yra tiesiog sėdėti gatvėj. Ant šaligatvio. Žiūrėti į praeivius, bendrauti su kaimynais, dainuoti, šokti arba… šūkauti praeinančioms turistėms “Hola! Chica! I love you!” (ką nuolatos savo kelionės metu girdėjom mes, trys merginos).

Pirmas žymus objektas ir turistų traukos centras, kurį priėjome buvo El Capitolio – turbūt svarbiausias pastatas visoje Havanoje, vieta, kur anksčiau rinkdavosi Kubos kongresas. Žiūrint į jį tiesiog neįmanoma nepastebėti kontrasto tarp gatvių ir namų, kur gyvena vietiniai, ir šio giganto. Kadangi buvom dar nevalgę, nusprendėm tęsti savo ekskursiją po pietų. Susiradom iš pažiūros gan jaukią kavinę, padavėjui pasiteiravus žinoma iškart užsisakėm mojito su garsiuoju kubietišku romu ir ėmėm rinktis maistą iš meniu, kas vėliau supratom buvo bergždžias reikalas. Padavėjas informavo, kad šiandien turi tik du patiekalus: vištiena arba jautiena. Na ką gi. Kai atsisėdom toj kavinėj, pradėjom laukti savo maisto, manau tada buvo ta akimirka, kai kultūrinis šokas smogė visu gražumu. Tie visi vaizdiniai ir patyrimai, kuriuos pamatėm per pastarasias vos kelias valandas nemenkai sujaukė mintis. Tačiau čia viskas (tiek mūsų požiūris) pamažu vertėsi aukštyn kojom.  

Visų pirma kavinėje, kurioje sėdėjome vyko žinoma gyvos muzikos koncertas. Net negaliu to vadinti koncertu, nes muzika mus lydėjo visur: praktiškai visose kavinėse, baruose, gatvėje, namuose ar galų gale mūsų mintyse, kai taip pripratom, jog pradėjom nuolatos garsiai niūniuoti kubietiškus ritmus. Tai yra gyvenimo būdas, muzika yra tiesiog įaugusi į kubiečių kraują. VISI, tiesiog visi iki vieno GYVENA muzika, ja kvėpuoja ir neįmanoma to apibūdinti ar juo labiau pakartoti. Kai kubiečiai dainuoja, atrodo, kad jie išdainuos savo širdį, o kaip jie šoka… tai vėlgi yra įgimta. Man kaip šokėjai tai buvo ypač nereali patirtis, galėjau pamatyti, patirti ir pajausti, kad visgi kai kurių dalykų nešmoksi. 🙂 Ir ach kaip gera buvo klausytis iki skausmo žinomus salsos ritmus atliekamus gyvai ir dar su tokia aistra! Čia vėl galiu prisipažinti, jog pradžioj kaip tikrai lietuvei būdinga – aš šiek tiek pavydėjau. Pavydėjau jų atsipalaidaivimo, judesių, jausmo. Vėliau supratau, kokia kvaila esu ir pradėjau mėgautis, atvirai reikšti susižavėjimą ir tiesiog gėrėtis – dar viena išmokta pamoka. 🙂 Taigi muzika buvo bene pirmas dalykas, kuris mus atitraukė nuo skurdo ir kultūrinio šoko bei privertė mėgautis kiekviena akimirka.

Senojoje Havanoje tą vakarą aplankėme bene visus žymiausius objektus. Kadangi nei viena nesame muziejų mėgėjos, į juos nėjome. Leidome sau klaidžioti gatvėlėmis, pasiklysti ir atrasti kažką naujo. Įkeliu žemėlapį su turistiniais objektais kaip atskaitos tašką, kur verta apsilankyti, tačiau galiu jus užtikrinti, kad net ir be plano įspūdžiai garantuoti.

Be Capitolio, iš visų šių objektų noriu atkreipti dėmesį į kelis: tai būtent La Bodeguita Del Medio – kur pasak garsiojo Kubos rašytojo Hemingvėjaus tiekiami geriausi Havanoje mojito (tiesa natūralu, kad čia mojito kaina žymiai didesnė lyginant su kitais barais – 5 doleriai). Bei El Floridita, kur Hemingvėjus gerdavo savo mėgstamus daiquiri. Čia galite paragauti mėgstamiausio rašytojo daiquiri kokteilio su dvigubu romo ir be cukraus – “Papa Hemingway„ bei nusifotografuoti prie jo garbei pastatytos skulptūros. Tiesa abejuose baruose turistų nuolatos gausybė, tad bet kuriuo metu eilėje gali tekti palaukti, tačiau kaip įsitikinom mes – tikrai verta!

Pačią pirmąją dieną susidūrėme ir su dar viena skaudžia realybe – maisto ir būtiniausių daiktų trūkumu. Kadangi gyvenome Casa Particulares (pas vietinius gyventojus namuose), jau pirmuose namuose Havanoje paprašius atsigerti vandens pamatėme tik išpūstas akis ir atsakymą “No no, yo no tengo agua” (neturime vandens). Turėjom problemų su vandens nuleidimu tualete (jis nusileisdavo tik kelis kartus per dieną) ar neturėjom tualetinio popieriaus (ir kas svarbiausia apėjome penkias parduotuves ir jo neradome net kur nusipirkti). Tikrai ne visur tokia situacija, vienur ji geresnė, kitur prastesnė (lažinuosi viešbučiuose visko yra apstu), tačiau gyvendamos su vietiniais turėjom progą pamatyti visko. Kitas dalykas, jeigu jums prireiktų kažkokių higienos prekių ar reikmenų, parduotuvės po pietų yra tuščios, vos su keliom prekėm. Na ir kaip minėjau maisto trūkumas. Vietinių išlaikomose kavinėse visada bus pasirinkimas tik iš 2-3 patiekalų. Vėlgi viešbučiuose maisto greičiausiai apstu (kaip įsitikinom turistiniame Trinidade), tačiau esu skaičiusi, jog Kuboje vietiniai gyventojai ir taip jaučia maisto stygių, o būtent dėl išaugusio turistų skaičiaus, stygius jaučiamas dar stipriau (tikrai tuo tikėjom, mat kiek mes matėm mūsų namų šeimininkų racionas visada atrodė maždaug vienodai – vaisiai, kruopos ir į bulves panašūs yucca). Tiesa dėl to paties maisto stygiaus ir susimaišiusių kultūrų Kuba neturi savo autentiškos virtuvės, tačiau tikrai pasiseks paragauti porą nematytų vaisių ir daržovių.

Pirmą vakarą apsvaigom nuo muzikos ir mojitų jūros bei pažymėjom jį audringu vakarėliu ir salsa iki paryčių. Na o antrąją dieną atsikėlėme anksti ryte, papusryčiavome (kiekvienoje Casa Particulares šeimininkai pagamina pusryčius su vaisiais ir kiaušiniais už 5 dolerius žmogui) ir 8 valandą jau atvykus mūsų vairuotojui keliavome į Vinjaleso slėnį Pinar del Río provincijoje. Kadangi kelias gan tolimas, tikrai siūlau užsukti į Soroa krioklį ir orchidėjų sodą (Orquideario de Soroa) pakeliui. Abu objektai vienas prie kito, įėjimas kaip ir į visus lankytinus objektus Kuboj bene 3-5 doleriai. Čia visai kitas pasaulis nei triukšmingoje Havanoje – tiesiog rojaus kampelis (kaip vėliau patyrėme tokių kampelių Kuboje tiesiog apstu). Sodas yra neįtikėtino grožio, botanikos mylėtojams tikrai patiks visokiausių dydžių ir rūšių laukinės orchidėjos, ten jautiesi tarsi džiunglėse. O kur dar džiunglių keliukas iki nuostabaus Soroa krioklio, kur gali atsigaivinti skaidriame vandenyje ir pasigrožėti gamta. Beje ten užklysta visai nedaug žmonių. Jau čia vaizdai paliko mums labai didelį ispūdį, bet stengėmės neužsibūti ir skubėti į Vinjalesą, kuris vienareikšmiškai buvo viena gražiausių Kuboje aplankytų vietų.

Vinjaleso slėnis garsėja tabako ir kavos plantacijomis, sakoma, jog būtent čia yra gaminami geriausi pasaulio cigarai. Šis karstinis slėnis turi neišpasakytai unikalų kraštovaizdį su savo keistai kyšančiais kalnais, urvais, įgriuvomis, palmėmis ant kalnų, oranžiniais laukais, vieno aukšto mediniais nameliais… Tai tikrai buvo man dar niekur nematytas ir unikalus vaizdas. Mes turėjome ten tik vieną dieną, tad realiai laiką praleidome pas vieną šeimą, kur mums parodė ir papasakojo, žinoma ispaniškai, kaip gaminami cigarai (leido išbandyti, paskui turėjom progą ir nusipirkti). Vėliau ten pat papietavome ir nusprendėme leistis žirgais per slėnį. Tai buvo labai unikali patirtis, nes nors jodinėjome vos valandą, slėnis atsivėrė visu gražumu, su vis kitais besikeičiančiais vaizdais. Beje tokiu būdu keliaudamas turi galimybę sustoti prie įdomesnių objektų.

Štai mes turėjom galimybę apsilankyti pas vietinį ūkininką, kuris papasakojo apie kavos pupelių auginimą. Neišpasakyta patirtis buvo būti prie to mažo nušiurusio medinio namelio, žiūrėti į neapsakomai gražų slėnį ir klausytis ūkininko kaip jie visą gyvenimą karta iš kartos tiesiog gyvena čia, atsiriboję nuo civilizacijos ir augina kavos pupeles. Sunkiai suvokiama patirtis mums. Po  šitokių įspūdžių dar tuėjome šiek tiek laiko, tad jau automobiliu nuvažiavome pasižiūrėti į Mural de La Prehistoria (piešiniai ant kalvos), o savo dienos ekskursiją pabaigėme Los Jazmines apžvalgos aikštelėje esančioje kavinukėje su vienu gražiausių vaizdų, kokius esu mačiusi, ir tikrai geriausia kava, kokią esu gėrusi.

Mano patarimas būtų toks – jei tik galite, pabūkite Vinjalese bent kelias dienas, išnaršykite jo kampelius ir atraskite jį visą. Slėnis yra labai didelis ir mes pažiūrėjom tik mažą jo dalį, bet taip ir norėjosi pasilikti vienoj iš tų vilų, niekur neskubant, kelias valandas spoksoti į horizontą, atsikelti su saulėtekiu, kuomet rūkas užklojęs kalvas ir gerti skaniausią pasaulyje kavą bent porą rytų iš eilės. 🙂

Iš vakaro grįžę į Havaną, trečią dieną kėlėmės vėl anksti ir traukėme į Cienfuegos miestą, pakeliui aplankant keletą objektų. Tai visų pirma krokodilų fermą (Criadero de Cocodrilos), kur galite išvysti šiuos gigantiškus roplius. Ši krokodilų veisimo vieta atsirado būtent tada, kai krokodilai Kuboje priartėjo prie išnykimo ribos. Šiek tiek paradoksalu, bet veisimas taip pasiteisino, kad dabar ten pat galite ne tik stebėti šiuos roplius ar stebėti jų kasdienį maitinimą, bet ir paragauti krokodilienos, nusifotografuoti su mažyliu krokodilu ant kaklo ar nusipirkti krokodilo odos, dantų dirbinių. Dėl akivaizdžių priežasčių ir socialiai atsakingo turizmo, kurį propaguoju, nei vieno iš minėtų dalykų nebandžiau, o jeigu rūpi ir jums, patariu apsiriboti tik gyvūnų stebėjimu.

Man asmeniškai didesnį įspūdį paliko plaukimas valtimis nenatūraliai iškirstu kanalu iki Guamos gyvenvietės. Guama gyvenvietė tai grupė mažų salų, sujungtų mediniais tilteliais. Šioje gyvenvietėje dabar yra viešbutis, kur galite visiškai atsiriboti nuo realybės ir netgi pagyventi kaip tikras indėnas, mat ši gyvenvietė būtent ir atkurta čia gyvenusių indėnų garbei. Joje pilna šiaudinių palapinių ir skulptūrų, atvaizduojančių įvairius indėnų amatus kaip žvejyba, ančių medžiojimas, uogų rinkimas ir panašiai. Sklando legenda, jog indėnai į šalia esantį ežerą sumetė visus savo turtus ir brangenybes, kai juos puolė ispanų konkistadorai. Turiu įtarimą, jog apsigyventi Guamoje bent porai naktų turėtų būti tikra egzotika.

Prieš keliaujant į Cienfuegos dar užsukumo į laukinį paplūdimį – Playa Larga, kuris yra vienas iš paplūdimių garsiojoje Kiaulių įlankoje, pažymėtoje numalšintu sukilimu, nusinešusiu daugiau nei 100 žmonių gyvybių. Paplūdimys yra tikrai laukinis, o tai reiškia, jog čia balto smėlio ar gultų su skėčiais tikrai nepamatysit. Tiesą sakant čia išvis buvo itin mažai civilizacijos, kas šiuo atveju labai gerai, jeigu norite tiesiog padrybsoti paplūdimyje be žmonių.

Įspūdžius Cienfuegos mieste ir tolimesnę kelionę Kuboje pratęsiu kitame straipsnyje, mat prirašiau jau pusę knygos ir nenoriu jūsų per daug nuvarginti. 🙂 Kitame straipsnyje Cienfuegos, nuotykiai Trinidade, cukraus plantacijos, El Nicho kriokliai ir Naujoji Havana, tad laukite tęsinio…

Jei patiko, pasidalink!

2 thoughts on “Kuba – šalis, kur gyvenimo būdas tai MUZIKA (1 dalis)”

Leave a Reply

Your email address will not be published.