Marselis ir Cinque Terre – Prancūzijos ir Italijos Rivjerų perliukai

Kaip ir žadėjau, šį kartą straipsnis iš mano paskutinės kelionės po Italiją bei Prancūziją. Pasidalinsiu ne detaliu planu ar įkvepiančia istorija (apie ką yra pirmieji straipsniai), o didžiausiais įspūdžiais apie dvi konkrečias vietas: Marselį, pietų Prancūzijos miestą, kurį minėjau ankstesniame straipsnyje ir kuris jau tapo antrais namais – šiame straipsnyje tikiu suprasit, kodėl. Bei Cinque Terre nacionalinį parką, esantį Italijoje Ligūrijos regione, kuri buvo visiškai nauja dar nelankyta vieta, apie kurią beje pradėjau svajoti būtent gyvenant Marselyje.

Neveltui pasakoju apie šias abi vietas kartu, jos susiję – būtent gyvendama Marselyje ne kartą apkeliavau Prancūzijos pietinę pakrantę: Prancūzijos Rivjerą arba Žydrąjį krantą iki pat Monako, bei pakrantę į vakarus iki pat Barselonos, tuo tarpu tolimesnė rytinė pusė link Italijos liko nepaliesta. La Spezia, Cqinque Terre ir Ligūrija tapo svajone, kurią aplankiau nepraėjus nei metams (neveltui sakoma, kad svajoti reikia atsargiai) ir iš kurios darėme „road trip“ iki Marselio. Per daug neišsiplečiant į detales – dvi svajonių vietos, kurias rekomenduoju aplankyti.

Taigi Marselis, apie kurį prirašyta tiek daug, o skamba gandų dar daugiau. Kaip gyvenusi ten penkis mėnesius galiu drąsiai teigti – tai itin spalvingas ir unikalus miestas prie kurio reikia priprasti. Neslėpsiu pirmas įspūdis buvo nekoks. Pradedant kelione iš oro uosto link miesto centro, kuomet pakelėj matosi itin skurdūs rajonai, lūšnynai tiesiogine to žodžio prasme, baigiant vietiniais gyventojais, kurių dauguma yra kitataučiai imigrantai iš Maroko ir kitų Afrikos šalių. Neslėpsiu tai yra viena Marselio pusė, kuriame turėjome daug istorijų: dešimtys pavogtų telefonų, įtartini žmonės „prisikabinę“ laukiant metro, ar susišaudymai po tavo namų langais… Nenoriu gąsdinti, bet ypač lankant Marselį ne sezono metu turi būti atidus, tai nėra miestas, kur vienas gali naktį pareiti iš naktinio klubo ir geriau akivaizdžiai nemojuoti pinigine, telefonu ar geru laikrodžiu ant rankos.

Kita vertus Marselis turi viską – saulę (miestas garsus 300-is šimtais saulėtų dienų per metus), jūrą bei kalnus… Ilgainiui Marselio kultūra, žmonės, netgi ta grubi ir nemaloni pietietiška prancūzų kalba tampa sava. Nepaneigsiu fakto, kad pradžioj patyrus kultūrinį šoką, po penkių mėnesių buvo gaila palikti miestą, jį vis dar vadinu antrais namais, ir galiausiai netgi neprireikė metų laiko, kad sugrįžčiau į savo mylimą miestą. 🙂

Dar viena pozityvi gaida apie Marselį ir BŪTINAS objektas lankant jį – Calanques Nacionalinis Parkas. Tai yra tiesiog rojus žemėje bei parkas, kurį drąsiai lyginu su Amerikos nacionaliniais parkais. Dėl savo unikalaus kraštovaizdžio, stačių balto akmens uolų bei smaragdo spalvos jūros tai yra viena gražiausių mano lankytų vietų. Pirmą kartą lankant parką vaizdas tiesiogine to žodžio prasme gniaužia kvapą. Neseniai išgirdau citatą iš Biblijos, kurią išgirdus iškart prisiminiau Calanques, nes tai puikiai apibendrina pojūtį esant ten: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys tave mato“ (Jobo 42:5).

Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys tave mato.

Jobo 42:5

Nesvarbu į ką tiki, ar išvis tiki, tačiau didybė, kurią matai esant ten yra neaprašoma ir neapsakoma. Ji verčia tikėti kažkuo, kažkuo didžiu ir žmogui nesuvokiamu. Joks žmogaus kūrinys neprilygtų tam, ką matai Marselio nacionaliniam parke. Beje jis yra itin didelis – gamtos megėjams siūlau skirti jam keletą dienų, nes tai parkas, kurį galima apeiti iš įvairiausių pusių bei įvairiausio sunkumo trasomis, kiekviena jų pažadu bus unikali patirtis.

Taigi spalvotas, unikalus ir visiškai kitoks miestas nei esat matę – Marselis. Kartais pavojingas, tačiau nepamirštamas.

Beje, būtent Marselyje iš visų Prancūzijos Rivjeros miestų yra patys gražiausi saulėlydžiai ir apskritai vieni gražiausių, kokius tik esu mačiusi. Mano tradicija būdavo kiekvieną vakarą eiti stebėti saulėlydžio vis kitoje vietoje – tai tiesiog užburiantis ir labai raminantis ritualas. Tad iš visų mano aplankytų vietų, jei lankysitės Marselyje, temstant būtinai nueikite prie jūros, į Jardin du Pharo parką ar užlipkite ant Notre Dame de la Garde kalno su taure vyno bei pasigrožėkite saulėlydžiu, kuomet saulė lėtai pasislepia jūroje, o balti Marselio pastatai nusidažo ugnine spalva. Tai viena iš būtiniausių atrakcijų, kurios negalite praleisti.

Cinque Terre – dar viena itin spalvinga ir pasakiška vieta. Išvertus į lietuvių kalbą Cinque Terre tai „penkios žemės“ ir visai ne veltui. Tai nacionalinis parkas, išsidriekęs per penkis skirtingus miestelius: Monteroso, Vernaca, Kornilija, Manarola ir Riomadžorė. Ką jau čia ir bekalbėti, susiveskite į Google paiešką Cinque Terre ir pamatysit patys… Taip padariau ir aš lygiai prieš metus laiko keliaudama Marselis-Tulonas-Nica-San Tropezas-Monakas. Gaila, tačiau neužteko laiko pasiekti Italijai, pamaniau žvilgtelsiu, ką prarandu… taip atradau Cinque Terre Nacionalinį parką ir taip jis tapo mano kita kelionės kryptimi.

Nieko keisto, jog Italija daugumai žmonių yra mylimiausias kraštas, apie jos grožį prirašyta šimtai tinklalapių. Kuo išskirtinis būtent šis parkas – vėlgi jis itin patiks gamtos mylėtojams. Per visus penkis miestelius driekiasi raižytos stačios uolos su daug daug žalumos, kur yra nutiesti haikinimo keliai – taigi nepaisant to, ar pradėsite eiti iš rytų, ar vakarų pusės, įmanoma apeiti visus penkis miestelius. Maršrutas tiesiog nenusakomai gražus, didžioji dauguma kelio yra palei jūrą. Visiškai nesunkiai su vietinių gidų pagalba galima išsirinkti sau tinkamiausią maršrutą ir tiesiog traukti į žygį. Na o pavargus ir neįveikus viso kelio, nuo bet kurio miestelio kuo patogiausiai galima nuvykti traukiniu iki norimo miestelio per 1-7 minutes. Mes apsistojome žaviojoje La Spezia (miestelyje netoli nacionalinio parko), tad iki jos taip pat 7-15min, priklausomai nuo kurio miestelio.

Tiesa, dėl neseniai praūžusios didžiulės audros maršrutai yra pasikeitę ir jeigu skaitysite ankstesnius straipsnius apie šią vietą jie bus netikslūs, nes daug kelių, kurie driekiasi būtent per pakrantę yra uždaryti ir bus atidaryti geriausiu atveju tik 2021 metais. Nusiminti neverta, nes yra daugybė kitų kelių ir opcijų. Jie driekiasi gan aukštai kalnuose, kur atsiveria beribė jūra ir neaprėpiama panorama, tačiau kai kuriems ruožams reikia daug ištvermės ir fizinio pasirengimo, tad verta įsivertinti norus ir jėgas bei galimybes su gido pagalba prieš žygiuojant.

Dar vienas patarimėlis – buvau apsėsta aplankyti visus penkis miestelius, kiek tik yra, deja kaip minėjau dėl uždarytų lengviausių trasų fiziškai neužteko jėgų visų aplankyti, tačiau galiu drąsiai teigti vėliau paaiškėjo, kad mums pasisekė ir aplankėm pačius gražiausius miestelius. Nors jie gan panašūs, šioks toks skirtumas yra, ir jeigu jau suvedėte Google paieškoje Cinque Terre visgi dažniausias vaizdas ir vieta, kurioje ir jūs svajosite pasidaryti nuotrauką yra Manarola miestelis bei apžvalginė aikštelė prie baro Nessun Dorma. Būtent ten pasidarysit nuotrauką kaip iš paveiksliuko. 🙂 Tiesa minėto baro valgiaraštis irgi neblogas, o kainos gan padorios, tad galit užsukti ir ten. Mes buvome ten, kol saulė dar buvo gan aukštai, bet pabandykit nuvykti vakarėjant, įtariu, kad besileidžianti saulė turėtų nuspalvinti miestelį bei uolas degančia oranžine spalva.

Tai štai – dvi kryptis, kurias patariu aplankyti. Marselis, kuris nepaisant savo unikalumo turi dalelę mano širdies (patikėkit manim iš La Spezia į Marselį vykom apie 7 valandas vien dėl neapsakomo noro ten sugrįžti 🙂 ). Beje kelias ypač nuo Genujos iki pat Nicos yra neįtikėtinai gražus, tad verta! O kur dar patys gražiausi miestai pakeliui… Ir Cinque Terre bei La Spezia – spalvingi pasakų miesteliai auštose uolose, kur taip pat norisi kada nors sugrįžti, o regėtas vaizdas įsimena ilgam 🙂 . Taigi skatinu – Prancūzijos Rivjera ir Italijos Rivjera, nepatingėkit ir būtinai aplankykit. Galit kartu ar atskirai, tačiau pažadu – bus verta.

Jei patiko, pasidalink!

Leave a Reply

Your email address will not be published.