Marokas – nuotykiai paslaptingoje Sacharoje

Dar viena labai įdomi patirtis šį kartą Afrikoje – Maroke. Jau tapęs daugelio keliautojų kryptimi dėl savo unikalumo bei ne tokių didelių išlaidų reikalaujančia kelione lyginant su kitomis Afrikos šalimis, Marokas, o konkrečiau buvusi sostinė Marakečas bei aplinkiniai miestai tokie kaip Esauira ar Šefšauenas kasmet pritraukia vis daugiau turistų, įskaitant lietuvius. Šį kartą aš apie labai konkrečią patirtį – išvyką į Sacharos dykumą bei keletą mažų patarimų, susijusių su Maroku apskritai.

Taigi visų pirma, Sachara ir nuotykiai joje. Jei sugalvojote vykti į Sacharą, interneto platybėse rasite tikrai ne vieną ekskursijų į ten organizatorių. Jie visi yra daugmaž vienodi tiek kainų, tiek aptarnavimo atžvilgiu. Ekskursijų tipai yra įvairūs: nuo vos dviejų dienų kelionės iki trijų, keturių ar netgi daugiau nakvynių dykumoje. Apie detales neišsiplėsiu, nes šiuo atveju mano tikslas yra perteikti įspūdį bei sužadinti norą ten nuvykti. Kadangi į Maroką vykome labai didelė kompanija (apie 12 žmonių), visi su skirtingais poreikiais, o ir pačios kelionės tipas buvo šiek tiek kitoks – trumpos ekskursijos ir daugiausia vakarėliai, „pool parties“ bei saulės vonios privačioje viloje, į Sacharą pirmam kartui nusprendėme vykti vos dviem dienom bei mažesnėje grupelėje – drąsuolė aš ir 6 vaikinai ?.

Kelionės dieną keliamės labai anksti, paryčiais apie 5 val. Jūsų laukia labai ilgas maždaug 8 valandų kelias iki miestelio pavadinimu Zagora, nuo kur ir prasidės jūsų nuotykis Sacharoje. Tai yra pats dykumos kraštas ir pati pradžia, jeigu vyktumėte ne vienai dienai, o ilgesniam laikui, keliautumėte dar ilgiau (maždaug dvi dienas) į pačią Sacharos gilumą, kur smėlio kopos būtų dar didesnės ir įspūdingesnės. Taigi kelionė bus tikrai ilga, realiai visa diena mašinoje, tačiau neapsigaukit ir nenusiminkit, labai verta dairytis pro langą dėl dviejų priežasčių. Visų pirma galimas daiktas, jog pamatysite labai daug autentiškų ne turistinių vietų, o Maroko kaimelių gyvenimą bei vietinių kultūrą: mes pravažiavome bent porą turgaviečių, kur ankstyvą rytą vyko pats veiksmas, patikėkit prisižiūrėjau pačių įvairiausių vaizdų, kai kurie iš jų buvo itin nemalonūs: nuo valkataujančių vaikų iki visiškai negailestingai į furgonėlį mėtomų nupirktų ožkų ir avių. Gyvūnų teisių atstovams vaizdas būtų turbūt itin kraupus, nes tai ką mačiau į atmintį deja įsirėžė ilgam… žodžiu, keliaujant – pro langą tikra Afrika. Antras dalykas šiek tiek pozityvesnis – tai gamtos grožis ir įvairovė. Jūs ir patys nustebsite kaip keliaujant 8 valandas stipriai keisis vaizdai, nuo lygumų, karšto asfalto ir sausakimšų gyvenviečių, iki žalių žalių kalvų su kriokliais, kur auga įvairiausios gėrybės ir nematyti augalai, iki galiausiai smėlėtos dykumos kur tik akys mato… Tiesa sakant kelias bent jau man tikrai neprailgo, nes tai buvo viena iš įdomiausių kelionių mašina, kokias tik kada nors turėjau.

Plius pusiaukelėje jūsų laukia tikra atrakcija. Kiek mačiau visi kelionių organizatoriai per pietus stoja toje pačioje vietoje, tai įspūdinga gyvenvietė, miestas-tvirtovė Ait Benhadu, kuris driekiasi istoriniame karavanų kelyje iš Sacharos į Marakešą. Seniausi pastatai gyvenvietėje yra dar iš 17 amžiaus ! Tvirtovė yra įtraukta ir į UNESCO pasaulio paveldo sarašą bei yra pastatyta tik iš molio ir medienos. Pasistačius autobusiuką mes esame palydimi iki Uarzazato upės, ne itin sraunios, tačiau ją reikia pereiti per į vandenį sumestus maišus, jei nori nesušlapęs pasiekti statinį. Pradedant eiti, iškart prisistato  būrys vietinių vaikų, kurie nori nenori čiumpa tau už rankos ir labai noriai bei įnirtingai padeda tau pereiti per upę, tiesa už šią pagalbą kaip nebūtų keista jie tiesia rankeles ir prašo atlygio. Mus pasitinka vietinis gidas, kuris tikrai gerai kalba angliškai ir pasakoja itin įdomią istoriją apie statinį, kurį lankome. Ekskursija tikrai labai įdomi, įtraukianti ir trunka apie valandą, beje gauname progą tiesiogine to žodžio prasme įeiti į vietinių gyventojų namus ir pasižiūrėti, kaip jie gyvena, mat nors dauguma miesto-tvirtovės gyventojų yra persikėlę gyventi į labiau šiuolaikinius namus kitoje upės pusėje, keletas šeimų dar gyvena tvirtovėje (pripažinsiu buvo šiek tiek keista ir nejauku brautis į svetimus namus ir žiūrėti į gyventojų buitį).

Beje, pasinaudosiu „Sostų karų“ psichoze, sukluskite visi gerbėjai – vietovėje ir pastate, kur vyko ekskursija, vyko šio žymiojo serialo filmavimas. Tikrai nežinau, kurių tiksliai scenų (gėda pripažinti nesu mačiusi nei vienos „Sostų karų“ serijos), tačiau tikras gerbėjas manau pažintų vietas. Tvirtovėje buvo filmuota galybė kitų filmų tokių kaip „Gladiatorius“, „Mumija“, „Jėzus iš Nazareto“ ir t.t.

Po ekskursijos pietaujame restorane visai čia pat. Vienintelis minusas tai, jog po ekskursijos pasirodo turime susimokėti gidui! Visų pirma tai mums buvo staigmena ir nors mokestis juokingai mažas (vos keli eurai), tačiau tai vis tiek yra ganėtinai nemalonu, kai sužinai, jog turi papildomai susimokėti už ekskursiją, kurios nesitikėjai ir neprašei. Tikrai buvo verta, na bet kas liečia pinigus tokie jau tie marokiečiai. Antras dalykas, dauguma mūsų nesitikėjo, kad už kažką reikės susimokėti (juk viskas neva buvo įskaičiuota į kelionės kainą), tad kai kurie iš mūsų netgi neturėjo smulkių grynųjų pinigų. Tiesa čia vėlgi buvo nemalonumas, kuomet gidui davusi stambią kupiurą ir pareikalavusi grąžos (mat šis tikėjosi, kad viską paliksiu kaip arbatpinigius), staiga itin malonus gidas tampa susiraukęs ir ironiškas… Na, bet vėlgi – tokia jau ta kultūra.

Taigi po ekskursijos keliaujame tiesiai iki dykumos. Beveik prieš pat saulėlydį atvykstame į vietą, kur mūsų laukia jau paruošti kupranugariai (vairuotojas tiesiogine to žodžio prasme paleidžia mus greitkelyje, prie dykumos krašto, kur ši prasideda). Nieko nelaukę sėdame ant kupranugarių su visa savo manta (tad patariu turėti kuo mažiau daiktų) ir jojame dykuma besileidžiant saulei. Jojimas trunka apie 40-50min, bet praėjus 10min turiu pripažinti jausmas nėra labai komfortiškas. Ypač vyrams, vargšai mano draugai skundėsi ganėtinai akivaizdžiais jaustukais… Pasiekę tikslą, vietą netoli mūsų stovyklavietės, turime dar dešimtį minučių pasigrožėti saulėlydžiu bei pasidaryti keletą nuotraukų atminimui. Saulėlydis, švelnus vėjelis, smėlis kur tik dairaisi, ir malonus nuovargis – tikra magija apima tuomet. Tiesa gidas sako, jog mums tikrai pasisekė mat dykumoje oras gali būti visoks, kai kurie keliautojai patiria smėlio audrą ir nemato to magiško saulėlydžio dykumoje (ką jau čia saulėlydžio, kai per smėlio audrą matai vos kelis metrus į priekį…), na bet kokiu atveju įspūdis garantuotas.

Iškart po saulėlydžio pėsčiomis einame iki stovyklavietės, kuri yra iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinai primityvi ir paprasta – vėlgi tikra egzotika. Viduryje jau dega laužas, aplink yra maždaug 10-15 “kambarių“, net nežinau koks tinkamas išsireiškimas turėtų būti kambariams, kur miegosime. Tai maža patalpa su keturiomis plonytėmis sienomis, viduje kilimas ir dvi paprastutės lovos, elektra taip pat yra – viena lempa, na ir žinoma stogas virš galvos – lyg didelė palapinė. Beje sąlygos yra daug geresnės nei įsivaizdavau jas būsiančias dykumoje – turime ir elektrą ir patalpą dušams su karštu vandeniu. Pasidėję daiktus keliaujame vakarienės į bendrą patalpą, kuri yra panaši į kambarius tik žymiai didesnė. Ten visi (įskaitant ir dešimtį turistų atkeliavusių su kitomis grupėmis) valgome vakarienę, pilnas aptarnavimas, na ir žinoma vakarienei tradicinis tadžinas.

Po vakarienės visi keliaujame prie laužo kur dar gerą valandą vyksta vietinių programa. Šie groja būgnais (djembe), kitais tradiciniais instrumentais bei atlieka afro dainas. Taigi laužo šviesa ir afro muzika, štai toks neeilinis vakarėlis vyksta dykumoje. Esant norui laisvai gali prisijungti ir šokti, šėlti pagal muziką, gali mokytis groti ritmą būgnu kartu su vietinio pagalba, gali bendrauti su kitais keliautojais (turėjau galimybę pabendrauti su senukų porele, kurie dykumoje gyvena ir keliauja jau savaitę, bei per dieną nukeliauja kelias dešimtis kilometrų dykuma!), arba tiesiog mėgautis muzika ir visiškai unikaliu vakaru. Po tokio vakarėlio dauguma keliauja miegoti, tačiau mes nusprendžiame, kad nuotykių negana, norisi pasigrožėti žvaigždėtu dangumi, kuris dykumoje atrodo neįtikėtinai arti. Tad gavę leidimą iš stovyklos vadovo šiek tiek paeiname toliau nuo stovyklos ir užkopiame ant kopų viršunės. Čia suvoki dykumos galybę, labai labai toli matosi vienas miestelis, keletas žiburėlių, mūsų stovyklavietės apačioje beveik nesimato, aplink tamsu tamsu, tokia tamsa, jog vargiai įžiūri žmones šalia. Kadangi nėra jokios šviesos taršos žvaigždės kaip ant delno, o dangus atrodo neįtikėtinai arti, na o smėlis… Smėlis itin minkštas ir įšilęs kaip patalai. Mes žiūrim į žvaigždžių lietų, kuris kaip niekad ryškus, kai kurios krentančios žvaigždės apšviečia dangų bei palieka ilgą uodegą už savęs, na o mes atvirai reiškiam nuostabą ir negalim užčiaupti žandikaulių, kurie savaime atsiviepę iš nuostabos. Tuo metu visiškai besimėgaudama akimirka aš tik svarsčiau, koks gi jausmas turėtų būti esant visiškai vidury dykumos, kur aplink nematai nieko, nei vieno miesto tolumoje, kur kopos yra dar didesnės ir įspūdingesnės ir esi tikrai vidury niekur…. Tiesa čia žvaigždžių lietaus stebėjimą nutraukia mums nutikęs baugus nuotykis – na juk norėjom nuotykių….

Tai tikrai keista, bet staiga pastebiu, jog šiek tiek žemiau nei esam mes vaikšto arabas apsigobęs veidą skara bei su drabužiais iki žemės (na lyg nieko keisto, visi vietiniai ten taip atrodo). Mes jį sekame akimis, nes šiek tiek keista, kad jis vienas atrodo be tikslo vaikšto po dykumą, ir vos už poros minučių, pasuku galvą į dešinę ir vos negaunu širdies smūgio, prie pat vos keli metrai nuo mūsų stovi kitas taip pat apsirengęs arabas, šis murma kažką sau po nosimi ir atrodo kažko ieško smėlyje. Jau darosi nejauku ne tik man, bet ir visai mūsų kompanijai. Šis vietinis prieina prie mūsų persimeta keliais žodžiais ir vėl dingsta lyg į niekur. Dar kelios minutės ir vėl! Žemai vaikšto arabas, darosi keista, nes mes suprantam vieną faktą – neįmanoma kad vienas ir tas pats žmogus taip greitai vaikščiotų aplink mus po šias aukštas kopas. Jų ne vienas ir jų tikslas tikrai neaiškus. Beje atrodo, jog jie tikrai ne mūsiškiai, nes turbanų spalva yra tamsi (skirtingai negu mūsų stovyklos vadovų – balta). Vos spėjus apie tai pagalvoti vienas iš mūsų pašviečia telefonu į apačią ir vos negaunu antro širdies smūgio – kitas arabas greitai kopia per kopas tiesiai į mus! Daugiau klausimų nebelieka, visi sutartinai pakylam ir pasileidžiam bėgte nuo kalno į stovyklavietę. Dar keletą minučių bandom atgauti kvapą ir svarstom, kas tai galėjo būti. Tie arabai vienas po kito atsirandantys lyg iš niekur ir greit išnykstantys. Nesvarbu koks buvo jų tikslas, faktas vienas – buvo tikrai labai nejauku, tad kam rizikuoti. Primenu, kad buvau viena su šešiais vaikinais ir galiu pasakyti jie ne juokais išsigando, tad tikrai neperdedu. Nenorim kelti per didelio triukšmo stovyklavietėje bei prižadinti kitų keliautojų, tad patraukiam į savo kambarius, tiesa dar pajuokauju, jog tikiuosi atsimerkusi nepamatysiu šalia stovinčio arabo tamsiu gobtuvu…

Kitą rytą keliamės labai anksti, dar prietemoj, nes paskutinė atrakcija – tai saulėtekis dykumoje, kuris beje ne ką nusileidžia saulėlydžiui savo grožiu. Taigi anksti atsikėlę dar padarom gerą rytinę kardio treniruotę, nes kopiame į labai aukštą smėlio kopą, kur matysis kylanti saulė. Užkopiame pačiu laiku, tai bene gražiausias mano matytas saulėtekis, kai lėtai saulė kyla iš už oranžinių smėlio kalvų ir tarsi budina žemę. Visiška ramybė, netgi susikaupimas ir rimtis apima mus. Ir nei vienas nešneka, tiesiog žiūri, kol saulė pakyla aukštai. Po saulėtekio leidžiamės į stovyklavietę, kur susikrauname daiktus, vėl sėdame ant kupranugarių ir keliaujame iki kelio, kur mūsų jau laukia vairuotojas.

Atsisveikiname su dykuma ir keliaujame tiesiai namo. Jūs paklausit ar buvo verta dėl kelių valandų belstis kaži kur visą dieną pirmyn ir visą dieną atgal? Tikrai taip, ir pakartočiau tai dar kelias dešimtis kartų. Tai buvo neapsakoma patirtis, kurios metu supranti – KIEK MAŽAI ŽMOGUI REIKIA. Su primityviais patogumais, jokio ryšio (nesitikėkit dykumoje aptikti wifi ar gero ryšio), tik gamta gamta gamta. Ir viskas. Atrodo nieko per daug įspūdingo, bet iš tikrųjų jautiesi, kad turi tiek daug… Ir kokia pilnatvė apima tave, kuri trunka dar kelias dienas. Jei vykstate į Maroką, Sachara būtina, tikrai. Netgi sėdėdami paskutinį vakarą prie vakarienės stalo turėjome pasakyti, kas iš kelionės Maroke įstrigo labiausiai. Ir mes visi sutartinai vienas po kito, kurie buvome Sacharoje, linksėjome galvas: „dykuma. Tai tiesiog buvo kažkas…. kažkas tokio, nenupasakojamo“. Žinojau tik viena, kad grįšiu į Sacharą ir tikrai kelioms dienoms, gal netgi savaitei.

Tai štai tokie tie įspūdžiai ir nors prirašiau jau labai daug, jaučiu pareigą ir norą pasidalinti keliais sakiniais, bendrais patarimais apie Maroką. Jeigu įdomu, trumpi trys patarimai:

  1. Saugumas. Kaip visada kalbų yra visokių, tačiau mano įspūdis toks – Maroke jaučiausi saugiau negu Marselyje 🙂 . Taip, vietiniai kartais įkyriai derasi, kviečia jus užeiti į savo restoraną, siūlo prekes, tačiau jei nevaikštote po keistas vietas ir turit galvą ant pečių, nei vieną akimirką nemačiau pagrindo, kodėl turėčiau jaustis nesaugi. Na neskaitant įvykio dykumoje – bet vėlgi juk buvau su šešiais vaikinais, kas galėjo nutikti. 🙂
  2. Maistas. Tradiciniai marokietiški patiekalai – tadžinas ir kuskusas. Tiesą pasakius tikrai labai skanu, bet maždaug šie du patiekalai visur ir vyrauja, tad tadžiną valgėm pusryčiams, pietums ir vakarienei. Paskutines tris kelionės dienas ir dar grįžusi keletą dienų turėjau tikrai labai didelių problemų su skrandžiu ir viduriais… tad kad ir kaip atrodys sunku, nes ant kiekvieno kampo tik tadžinas tadžinas, stenkitės paįvairinti maistą, arba kaip ir aš niekada daugiau negalėsit net pažiūrėti į tą pusę.

3. Bendravimo kultūra. Tiems, kas lankėsi Egipte, kultūra nenustebins. Tačiau, jei esi nesusidūręs su arabų kultūra, pravers keletas dalykų: priimtina derėtis ir netgi labai, tačiau neperženkit ribos. Esu ne kartą susidūrusi su situacija, kai po pusvalandžio derybų, galiausiai akivaizdžiai nusiperki daiktą pas konkurentą ar nemandagiai atsisakai paslaugų ir tada atsiduri situacijoj, kuomet tave garsiai ir pasitelkiant įvairius gestus kolioja svetima kalba – tikrai nemalonu. Apskritai arabai yra neįtikėtinai svetingi ir šilti žmonės, tokio svetingumo ir rūpesčio, kokio sulaukėme viloje niekur niekada nepatyriau, ir buvome to tikrai neverti. Kaip ir minėjau mūsų „pool parties“ šiek tiek nusiaubė vilą ir pabaigoje buvo gėdą už tokį neišpasakytą svetingumą atsidėkoti vandališku elgesiu. Tad nors turistai Afrikos šalyse turi daug privilegijų, manau esam įpareigoti jausti daugiau atsakomybės, juk esame svečiai galų gale ir turime jausti tam tikras ribas: derėkimės, bet jauskim ribas bei jau geriau nesileiskim į kalbas, jei iš tikrųjų niekas mūsų nedomina, bei vertinkim vietinių draugiškumą, svetingumą ir nebūkime „assholes tourists.“

Jei patiko, pasidalink!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *