Metai laiko. O tiksliau metai ir 25 dienos. Štai tiek laiko niekur toli nekeliavau. Neskaitant savaitgalio išvykų į Latviją ir Lietuvos miestus (kol dar tai buvo leidžiama). Neslėpsiu, kad kelionių praradimas ir toks ilgo laiko tarpas nekeliaujant privedė prie melancholijos ir desperacijos. Šių metų kovo mėnesį priėjau tokią ribą, kai jaučiausi, jog keliaučiau kad ir į Šiaurės Korėją… Bet kur. Svarbiausia vėl pradėti krautis lagaminus tuoj pat. Todėl išnagrinėjus kelionių galimybes ir variantus, situaciją šalyse, nusprendėme, jog optimaliausias variantas keliauti dabar yra – Turkija.
Šiame straipsnyje pateiksiu mūsų kelionės planą Turkijoje. Taip pat aprašysiu mūsų patirtį, keliaujant pandemijos metu ir esant griežtiems karantino ribojimams.
Visų pirma, koks gi tas keliavimas pandemijos metu. Turiu pasakyti, jog baimių buvo visokių. Neramino griežti karantino ribojimai, galimybė užsikrėsti svečioj šaly, testo rezultatai. Iki pat išvažiavimo, kol pasidarėm testus ir gavom rezultatus, nuotaika keitėsi kiekvieną dieną: važiuoti ar nevažiuoti. Visgi galiausiai nusprendžiau prisiimti visas rizikas ir keliauti. Juokavau, kad šitiek laiko nekeliavus jausmas toks lyg keliaučiau pirmą kartą. Tiek daug jaudulio buvo lipant į lėktuvą ir skrendant į Turkiją.
Prieš išskrendant į Turkiją, nelabai žinojom, ko tikėtis, nes prieš pat kelionę Turkijos valdžia dar labiau sugriežtino karantino ribojimus. Įsigaliojusi komendanto valanda savaitgaliais, t.y. penktadieniais nuo 21 valandos iki sekmadienio, reiškė, jog niekas negali išeiti iš namų. Visos parduotuvės ir kavinės turi būti uždarytos. Informacijos, ar šie ribojimai galioja turistams, nebuvo jokios. Todėl į Stambulą skridome susitaikę su mintimi, jog galbūt pirmąjį savaitgalį teks praleisti tarp keturių sienų (skridome penktadienį). Kadangi į Stambulą atvykom labai vėlai, įsitikinti, kokia situacija, galėjome tik kitos dienos rytą.
O situacija pasirodė esanti visiškai kitokia nei mes tikėjomės. Stambulo pagrindinėse turistų lankomose vietose žmonių buvo… šimtai. Turistų eilės prie įėjimo į muziejus, mečetes, turistų eilės prie kavinių ir barų. Nei minutei nepasakytum, kad galioja minėti griežti karantino ribojimai. Po šiokio tokio šoko (nes ko jau ko, bet tokio žmonių srauto tikrai nesitikėjom), vieno turko paklausėm kaip tą suprasti. Šis tik atsakė „tourist area – no problem“. Tai štai. Realybė tokia, jog turistų lankomose vietose karantino ribojimai negalioja. Taip, turi dėvėti kaukes, tačiau realiai gali lankytis visuose muziejuose, ar netgi šėlti baruose iki paryčių.
Tiesa situacija ne turistų lankomose vietose kiek kitokia. Paėjus vos 20-30 minučių nuo pagrindinės Stambulo aikštės išvydom kiek liūdnesnį vaizdą – kaip po apokalipsės. Ir tai jau buvo panašu į karantiną. Viskas uždaryta, niekas neveikia, vos vienas kitas prasilenkiantis žmogus (greičiausiai klaidžiojantis turistas). Netgi vos kelios veikiančios kavinės ir barai nebeleis jums prisėsti viduje, teiks maistą tik išsinešimui. Tad štai tokia keista situacija 15 milijonų žmonių turinčiame mieste. Pagrindinėje aikštėje, kur driekiasi labiausiai lankomos turistų vietos – no problem. Vos keli kvartalai už, negausi nei pavalgyti.
Kaip atrodo likusi Turkijos dalis? Visgi Stambulas milžiniškas miestas, o kaip atrodo maži miesteliai, kur keliavome toliau? Kol keliavome Kapadokijoj, Pamukalėje, ir per Viduržemio jūros pakrantę, susidūrėme ir su pliusais, ir su minusais, susijusiais su karantino ribojimais. Tiesa, kol buvome Kapadokijoje karantino ribojimai buvo dar labiau sugriežtinti (įvesta komendanto valanda ne nuo 21, o nuo 19 valandos, ir galiojanti visomis savaitės dienomis). Vėlgi, ką tai reiškė praktikoje?
Sugriežtinus ribojimus ir vaikštant Kapadokijoje paskutinį vakarą supratom, kad situacija vėl pasikeitė. Kavinės, barai atrodė „užsidarydavo“ 19 valando vakaro ir daryk tu ką nori. Netgi mūsų Airbnb šeimininko buvom įspėtos pavakarieniauti anksčiau ir pasiimti pasą su savimi tam atvejui, jei sustabdytų policija. Vėlgi reali situacija, kiek kitokia. Iš išorės kavinės ir restoranai tikrai atrodo uždaryti, kieme nėra išstatytų staliukų, viduje nesėdi žmonės. Visgi gali suprasti, kad kažkas ne taip, nes kieme prie daugumos restoranų išnešti meniu ir lyg niekur nieko stoviniuoja keli žmonės. Atsargiai paklausus, ar galime čia gauti pavalgyti, išgirstam atsakymą „normally no, only take away, but come with me“. Po šių žodžių sekdavo kelionė restorano užkabariais, vidiniais kiemais, kartais tarnybinėmis patalpomis, kol būdavom nuvestos į „secret place“, ar kitaip tariant slaptą vietelę, kur apeinant karantino ribojimus veiksmas vykdavo vėlgi visu pajėgumu.
Man taip ir atvipo žandikaulis, kai pirmą kartą priėjus prie iš pažiūros neveikiančio restorano Kapadokijoj, buvom nuvestos į salę pilną lėbaujančių, švenčiančių ir vakarieniaujančių turistų. To vieno karto užteko, kad suprastumėm sistemą. Visus kitus kartus būdamos bet kuriame miestelyje jau žinojom, ką daryti. Prieiti prie iš pažiūros neveikiančios kavinės, kur lyg vaikšto bent vienas žmogus ir tiesiai šviesiai klausti „can we eat in your secret place?“ 🙂 Visais kartais gaudavom ne tik pavalgyti, bet ir nuostabų aptarnavimą, kadangi vietiniai visgi be galo išsiilgę turistų, pavargę ir rodos dėl to vieno praeinančio turisto padarytų bet ką.
Taigi toks vienas minusas buvo, su kuriuo susidūrėme keliaudamos. Pripažinsiu, kad keliaujant po mažus miestelius ir ypatingai atvykus į miestą, kuriame likdovame nakvynei, išėjus pasivaikščioti vakare, nebūdavo per daug linksma. Miestas išmiręs, nesutiksi nė gyvos dvasios. Gali pavalgyti tik slaptuose restoranuose, maisto parduotuvės nedirba. Tad 21 valandą vakaro jau galėdavai eiti miegoti ar belikdavo vakaroti namuose. Visgi turiu pripažinti, kad netgi ir tokia situacija nebuvo pats blogiausias scenarijus, kurį įsivaizdavau galimai būsiant Turkijoj.
Bet kaip ir visur, esant minusams yra ir pliusų. Pagrindinis pliusas keliaujant pandemijos metu, ir manau tai galioja ne tik lankantis Turkijoje yra, jog daugumoje lankytinų vietų (neskaitant Stambulo) esi visiškai vienas. Tai reiškia, jog lankantis nacionaliniame parke, muziejuje, kopinėjant per kalnus, grožintis senovinių miestų griuvėsiais, tu esi vienas. Visiškai vienas. Be jokių turistų grupių ir srautų. Ar galite įsivaizduoti, ką tai reiškia lankytis bene populiariausiam Turkijos nacionaliniame parke vienam? Gali grožėtis gamta, stabtelti prie bet kurio objekto kiek tik nori laiko, fotografuotis ir mėgautis ramybe. Asmeniškai aš, apkeliavusi gan nemažai, niekada nebuvau to patyrusi ir nelabai įsivaizduoju, ar dar kada nors būtų įmanoma taip pakeliauti. Kai nacionalinis parkas ar muziejus priklauso tik tau, tai yra savotiška patirtis, pridedanti labai daug žavesio ir išskirtinių jausmų kelionės prisiminimams.
Tai tiek apie keliavimą Turkijoje. Na ir jaučiu pareigą pasidalinti, kokia gi šiuo metu situacija yra „all inclusive“ tipo viešbučiuose. Po intensyvaus keliavimo, keturias paskutines naktis ilsėjomės 5 žvaigždžių viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ paketu, tad pasidalinsiu šiuo metu daugeliui lietuvių aktualia informacija, ko galima tikėtis, keliaujant pailsėti į Turkiją būtent šiuo būdu.
Visų pirma viešbutyje kaukes privaloma dėvėti tik viduje, patalpose. Kieme, prie baseino ar jūros, kaukės dėvėti tikrai nereikės. Antra, prieš įeinant į restoraną jums greičiausiai pamatuos temperatūrą. Trečia, labai įdomu buvo stebėti, jog viena mano ankstesniame straipsnyje aprašyta prognozė apie turizmo industriją po pandemijos tikrai išsipildė – nebėra švediško stalo. Tiksliau jis yra, tačiau maisto patys krautis negalite, tai už jus daro personalas. Bene labiausiai nuvylęs faktas, susijęs su ribojimais, yra tai, jog nevyko jokios vakarinės programos, animatorių šou, jau nekalbu apie diskotekas. Nežinau, kokia situacija kituose viešbučiuose, bet bent jau tame, kur lankėmės mes, 21 valandą buvo išjungiama netgi muzika. Tad belikdavo linksmintis pačiam. Gerai, jeigu pavyksta susipažinti su linksma kompanija. Kitu atveju gali būti šiek tiek liūdnoka. Iš kitų sutiktų lietuvių supratau, jog tai bene labiausiai nuvylęs faktas. Ypatingai, jeigu esi pripratęs, jog Turkijos viešbučiuose vakarais gali tikėtis vakarinės programos ir šokių iki paryčių. Verta paminėti ir tai, jog dėl itin mažo viešbučio užimtumo, pusė erdvių buvo uždarytos. Iš 11 barų esančių viešbutyje veikė vos keli, o pagrindinis restoranas galiausiai buvo uždarytas ir persikėlė į paplūdimio barą.
Kas liečia testus, viskas labai patogu. Kaip žinia, tiek skrendant į Turkiją, tiek į Lietuvą, privaloma pasidaryti PGR testą, ne anksčiau nei 72 valandos iki skrydžio. Ir štai jums įdomus faktas. Turkijoje įsigaliojo saugmo sertifikatas, kurį PRIVALO turėti visi viešbučiai, turintys daugiau nei 30 kambarių. Vienas iš kriterijų gauti šį sertifikatą yra suteikti galimybę viešbučio teritorije pasidaryti PGR testą. Taigi realiai bet kuriame dideliame viešbutyje jūs turėsite galimybę pasidaryti testą, kuris Turkijoje visur kainuoja 30 eurų.
Štai tokie daugiau mažiau visi ribojimai keliaujant į Turkiją dabar. Tiesa, prieš keliaujant į Turkiją nepamirškite užpildyti Turkijos valdžios reikalaujamą formą bei išsisaugokite HES kodą, kurį gausite užpildžius formą. Jo kartais gali pareikalauti, jei keliausite Turkijoje. Na ir grįžtant į Lietuvą, taip pat teks užpildyti elektroninę formą, kur turėsite pateikti detales apie izoliavimosi vietą.
Pabaigai, mūsų kelionės planas Turkijoje atrodė štai taip:
1 diena – skrydis į Stambulą
2-3 dienos – laikas Stambule
4-7 dienos – skrydis į Kapadokiją, laikas Kapadokijoje
8 diena – skrydis į Antaliją, kelionė į Pamukalę
9 diena – Kušadasis
10 diena – Bodrumas
11 diena – Fetchijė
12 diena – Kašas
13-16 dienos – poilsis viešbutyje su „all inclusive” paketu
17 diena – skrydis į Vilnių
Tai trumpas ir nedetalus kelionės planas. Visos detalės, ką aplankėme kiekviename mieste/regione, ką aplankėme „road trip‘o“ metu, bei kaip nusigavome į skirtingus objektus, kiek visa tai kainavo, yra detaliame 40 puslapių Turkijos kelionės plane. Galite užmesti akį kaip šis atrodo. Dėl plano įsigijimo kreipkitės tiesiogiai.
Šiam kartui tiek. Nors baimių buvo įvairių, galiu drąsiai teigti, jog buvo daugiau nei verta. Ir galiu pasakyti, jog stebėtinai tai buvo viena sklandžiausių kelionių, kokias tik esu turėjusi. 🙂
Dar daugiau įspūdžių iš kelionės mūsų vaizdo įraše:
