Keliaukime alternatyviai – TOP 5 kelionių knygos pagal mstories.lt

Ne naujiena, o skaudi realybė, jog šis pandemijos laikotarpis bene labiausiai palietė turizmo industriją. Užsidariusios sienos, šimtai bedarbių kelionių agentų, netgi kelionių influencer‘iams skaičiau ne pyragai… Jeigu kalbant apie turizmą, aš pati perėjau kelias stadijas. Naktį iš kovo 15 į 16, tada, kai Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas, grįžau iš Kubos. Ir nors dvi savaitės izoliacijos buvo nemenkas iššūkis po aktyvaus keliavimo, iš esmės buvau labai pozityvi. Sukurpiau 7 strapsnius apie savo kelionę, vis dar GYVENAU kelionės prisiminimais, svajojau ir sakiau „viskas nuostabu, tuoj vėl keliausim!“. Maždaug po trijų mėnesių, kai kelionės svaigulys praėjo, straipsniai parašyti, nuotraukos išžiūrėtos, prasidėjo neigimo stadija. Ėmiausi kelionių Lietuvoje ir kaimyninėje Latvijoje, prisiminiau ir toliau vysčiau socialiai atsakingo turizmo temą, taip sukurpdama dar 7 straipsnius.Tada sakiau „okay, pripažįstu – toli greitai nekeliausim. Bet nieko tokio! Yra alternatyvų“. Paskutiniai keli mėnesiai smogė visu stiprumu. Būsiu atvira, kelionių štilius ir nežinomybė, kada galėsiu krautis kuprinę pamažu ėmė vesti iš proto. O rašymo! Rašymo apie keliones trūksta kaip oro… Sako po neigimo stadijos ateina susitaikymas. Hm. Nemanau, kad susitaikysiu su kelionių nebuvimu. Blogiausiu atveju slapčia išvyksiu iš šalies ir keliausiu-slapstysiuosi, kol nebūsiu gaudoma karantinavimo žandarų. Juokauju žinoma. 🙂 Geriausiu – kovosiu su kelionių manija alternatyviais būdais. Vienas iš tokių desperatiškų būdų, tai kelionių knygų skaitymas. Rašydama savo kelionių istorijas visada išgyvenau kelionę antrą kartą. Pamaniau, gal taip bus ir skaitant?

Taigi keletas valandų ieškojimų ir analizės, porą dienų laukimo ir mano rankose buvo šešios lietuvių autorių keliauninkų knygos. Prieš pradedant knygų apžvalgą, noriu informuoti, kokiais kriterijais rinkausi knygas, kad žinotumėte, ko tikėtis. Pats svarbiausias kriterijus  – istorija. Nenorėjau kelionių patarimų, ką imti, kur važiuoti, maršrutų planavimo ir pan. Esant reikalui tokios informacijos pilna internete. Norėjau, kad tai būtų autentiškas autoriaus pasakojimas, įspūdžiai ir prisiminimai. Maždaug toks tipas kaip aš pati rašau savo kelionių istorijas. 😊 Antras kriterijus – realumas. Istorija kaip istorija, svarbiausia, kad ji būtų REALI. Nenorėjau skaityti visiškai iš piršto laužtų kelionių įsivaizdavimų. Taip jie gali būti kiek hiperbolizuoti, parašyti romano principu, bet svarbiausia, kad tai, kas nutiko knygoje, būtų nutikę gyvai ir bent pusė knygos būtų realūs autoriaus išgyvenimai. Trečias kriterijus – lietuvių kalba. Žinoma, kad yra puikių užsienio keliautojų knygų. Visgi, kadangi pati daugumoje rašau lietuvių kalba, buvo smalsu, kur keliauja ir kaip tą aprašo mūsų tėvynainiai. Taigi mano perskaitytų knygų apžvalga:

Gabrielės Štaraitės „Apie Afrikos žmones ir žvėris“ buvo pirmoji knygą, kurią perskaičiau. Knygą tiesiog sudorojau per keturis vakarus. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmoji tai Afrikos istorija. Antroji – dar viena istorijos pamoka apie Afrikoje gyvenančias gentis ir jų įvairovę. Iškart pasakysiu, kad nesu istorijos mėgėja. Per istorijos pamokas mokykloje svajodavau, o prieš atsiskaitymus per daug nesigilindama tik iškaldavau svarbiausias datas ir vardus. Bet šios istorijos pamokėlės apie Afriką buvo kitokios. Jos atvėrė akis. Visų pirma, knygoje pateiktas logiškas požiūris, paaiškinta, kodėl Afrika yra tokia, kokia yra. Sugriaunamas mitas apie tai, kodėl Afrika tokia atsilikusi. Kaip atsitiko, kad 21 amžiuje egzistuoja vietovės be infrastruktūros ir normalių gyvenimo sąlygų, o gentys, gyvenančios ten, mums atrodo kaip „nenormalūs“, „atsilikę“, „gyvuliai“. Šios knygos dėka žinau, kad jeigu kada pasiryšiu keliauti į Afriką, bent jau nežiūrėsiu į vietinius kaip į mėnulio gyventojus, o kaip į NORMALIUS žmones gyvenančius pagal savo tradicijas ir istoriją. Tuo tarpu trečioji knygos dalis yra apie Afrikos gyvūnų ir augalijos įvairovę, apie nacionalinius parkus, gamtos apsaugą, safarius ir medžioklę. Skaitant ne tik sužinai begalę įdomių faktų, bet gali ir bent minimaliai įsivaizduoti, koks gi jausmas susidūrus su Afrikos laukinės gamtos didybe ir visomis jos paslaptimis. Apibendrinant, knyga nuostabi. Tiks ir tiems, kurie ruošiasi keliauti į Afriką, tiks ir visiems smalsiems žmonėms, kuriems būtų įdomu pažvelgti į šį žemyną kitomis akimis ir galbūt pakeisti požiūrį. Vienintelis dalykas, ko man šiek tiek trūko, tai pačios autorės istorijų. Knygoje buvo vos keletas vietų, kur autorė pasakojo savo nutikimus. Suprantu, kad knygos tikslas buvo šiek tiek kitoks. Kita vertus autorė regis toks žmogus, kuris Afriką laiko antraisiais namais. Labai norėčiau perskaityti knygą tik su jos asmeniniais išgyvenimais, nuotykiais, jausmais, prisiminimais ir kasdienybe keliaujant Afrikoje. Man taip ir norėjosi daugiau paskaityti apie tą jausmą, dalyvaujant masajų ceremonijose, žvelgiant gorilai į akis, grožintis raudonu Afrikos saulėlydžiu žirafų ir akacijų fone. Bent įsivaizduoti tai, ko gyvai pamatyti galimybės gal ir neturėsi.

Po faktų ir istorijos norėjosi kažko visiškai priešingo, todėl antroji perskaityta knyga buvo Juozo Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“. Knygoje kelionė dviprasmiška. Tai pagrindinio veikėjo kelionė piligrimų keliu nuo Lisabonos iki Santjago de Kompostelos. Taip pat tai pagrindinio veikėjo vidinė kelionė, dvasiniai atradimai kelyje. Noriu iškart perspėti, jog jeigu knygoje tikitės rasti patarimus, kokį kelią pasirinkti, ką pasiimti į kelionę, ar bent jau autoriaus dienoraščio memuarus, turiu jus nuvilti. Knyga tai romanas, kuriame pasak autoriaus dalis dalykų yra išgalvoti. Nepaisant to, knyga nerealiai įtraukianti. Sunku būdavo prisiversti ją padėti į šoną, o prisiversdavau tik dėl to, kad kuo ilgiau knyga nesibaigtų. 😊 Taip tai nestandartinė kelionių knyga ir galbūt sakysit nelabai tinkama šiam sąrašui, visgi negaliu jos nepaminėti. Jeigu galvojate apie piligriminę kelionę, knygoje vis tiek rasite netiesioginių patarimų kaip jai pasiruošti. O svarbiausia įgausite įkvėpimo pasiryžti ir eiti (nesvarbu ar piligrimų keliu, ar savo pasirinktu keliu). Nenoriu atskleisti daugiau detalių. Tai būtų išdavystė, tas pats, kas papasakoti kaip baigsis įdomus filmas jį tik pradėjus žiūrėti. Mane ši knyga įkvėpė ir ką jūs galvojat… Dar neįpusėjus pradėjau ieškoti informacijos internete, kokį piligriminį kelią pasirinkti…

„Užsikabinusi“ ant tokio dienoraščio tipo istorijų, į rankas paėmiau kitą dienoraštį tik šį kartą tikrų tikriausią, vien tik su realiais, nesumeluotais faktais. Algirdo Kumžos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“ sukėlė dvejopų jausmų. Didžiausią įspūdį padarė alpinistų „virtuvė“ ir kopimo į viršūnes niuansai, apie kuriuos niekada net nebūčiau susimąsčiusi. Buvo neįtikėtinai įdomu sužinoti apie mirties zonas, kalnų ligas, bazines stovyklas ir visus kitus alpinistams savaime suprantamus dalykus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kiek gali kainuoti, kiek trukti ir kokio pasirengimo bei valios pastangų pareikalauti kopimas į kalnus. Šis dienoraštis buvo tikrai geras vadovėlis ir įdomių faktų rinkinys žmogui, kuris neturi nieko bendro su alpinizmu. Kas mane galbūt šiek tiek trikdė skaitant, tai staigūs minties šuoliai. Nežinau, kaltas dienoraščio rašymo stilius, ar toks yra autoriaus stilius, bet aš nespėdavau įsijausti į istoriją. Viename sakinyje rašoma, kad nusprendėm nekopti, kitam sakiny jau kopiam. Nepasakyti išgyvenimai ir apmąstymai likę tarp eilučių, neužrašyti, man buvo didžiausias šios knygos trūkumas. Vietomis netgi grįždavau atgal ir skaitydavau pastraipą iš naujo, nes manydavau, kad kažką praleidau. Galbūt knygą perskaitę alpinistai nesutiktų su manimi. Bet jeigu ir jūs esate žmogus, net nežinantis, kas tos „katės“, tai pradžioje siūlau atsiversti žodynėlį knygos gale, jį išanalizuoti, o skaitant stengtis įsijausti greitai ir nesitikėti, kad stingdanti kojas baimė ir patirti jausmai bus parašyti per tris puslapius. Padėtų ir perskaityti A. Kumžos interviu apie jo knygą, kaip jis ją rašė, apie haliucinacijas kalnuose. Aš interviu perskaičiau jau po knygos ir tai paaiškino kai kuriuos kilusius klausimus. Manau, kad knygą perskaitysiu antrą kartą, nes jaučiu, kad iki galo aš jos neišgyvenau. Bent jau supratau viena – niekas niekada ir už jokius pinigus manęs neįkalbės kopti į viršukalnes. Na gerai jau gerai, gal ir buvo mintelė šmėstelėjusi „O ar aš galėčiau? Ar išdrįsčiau?“ Visgi mintelę greitai nuvijau, nes tai daug mažiau romantiškesnis ir milijoną kartų sunkesnis iššūkis nei atrodė iki perskaičius knygą. 

Dar renkantis, kokias knygas įsigyti, pastebėjau, jog gan nemažai skaitytojų apie Eglės Gerulaitytės istorijas atsiliepė labai teigiamai. Tad surizikavau ir iškart nusipirkau dvi Eglės knygas. Vėliau paaiškėjo, kad šiuo sprendimu tikrai neprašoviau. E. Gerulaitytės „Bastunės liudijimai“ buvo tai, ko ieškojau. Reali, neišgalvota ir kupina išgyvenimų ISTORIJA.

Pirmoji Eglės knyga išleista 2017 metais, joje autorė aprašo įspūdžius iš kelionės po Pietų Amerikos žemyną. Pradėkime nuo to, kad ši moteris vos keletą valandų pasimokiusi važiuoti motociklu VIENA leidosi į kelionę po Pietų Ameriką, neturėdama aiškaus plano ir galutinio tikslo. Skamba drąsiai ir beprotiškai? Jūs geriau paskaitykit knygą… Galiu pasakyti, jog nuo pirmo iki paskutinio sakinio keliavau kartu su Egle. Jos aprašyti jausmai, išgyvenimai, vaizdai ir nuotykiai įtraukė ir nepaleido. Man artimas autorės rašymo stilius su ilgais sakiniais ir vaizdingomis metaforomis leido įsijausti. Atrodo kartu išgyvenau baimę, šaltį, karštį, nusivylimą, ir svarbiausia – kelio ir atradimų džiaugsmą. Ech, kaip buvau to pasiilgus! Pasakojime ne tik gausu neįtikėtinų autorės išgyvenimų, bet ir įdomiausių faktų apie Pietų Amerikos šalis, jų žmonių gyvenimą ir sunkumus. Užvertusi paskutinį puslapį gyvenau vien tik mintimis apie perskaitytus nuotykius. Visa laimė, kad laukė dar antroji Eglės knyga, tad ilgai nelaukusi čiupau ją į rankas.

Kai baigusi skaityti padėjau antrąją Eglės knygą į šoną, dar kurį laiką nesurezgiau pirmojo sakinio. Manau, taip nutiko todėl, kad jaučiausi gan sukrėsta ir nustebusi. Bene pirmą kartą taip atsitiko, jog skaitydama jaučiausi taip, lyg skaityčiau dienoraštį. Todėl iš karto perspėju skaitytojus, kad antrosios Eglės knygos „Amerika be dangoraižių“ (išleistos 2019 metais) turbūt net ir labai stengdamasi negalėčiau įvertinti ne subjektyviai. Pirmieji knygos skyriai, kuriuose Eglė atvirai pasidalino būsena, dirbant Anglijoje, buvo taip skaudžiai pažįstami, kad net gąsdino ir norėjosi verkti. Antroji dalis prasidėjo kelione po Amerikos vakarus (ech ir vėl sutapimas, mano pirmoji didžioji kelionė Amerikos vakaruose, kuri turėjo bene didžiausią įtaką mano pasaulėžiūrai ir pasak mano artimiausių žmonių – pakeitė mane), galiausiai istorijos apie Meksiką ir Kubą, kur buvo mano pačios paskutinės kelionės prieš prasidedant karantinui. Tiek daug atsitiktinų sutapimų, tiek daug mano pačios patirtų išgyvenimų buvo tai, ko reikėjo būtent dabar. Atrodo iš naujo sudėliojau prioritetus, atsiminiau tai, ką buvau pamiršusi, vėl ėmiau svajoti ir patyliukais sau pažadėjau, kad šį kartą neatidėliosiu… Turbūt dėl to, kad jaučiuosi tokia artima knygai, net pati nejusdama viską idealizuoju ir net neabejoju, jog perskaitę ją nebūtinai jaustumėtės taip pat. Visgi meluočiau, jei kažkaip kitaip atsiliepčiau apie Eglės istorijas. Egle, esi mano kelionių herojus ir ačiū tau už tai!

Kaip vyšnią ant torto, paskutinius sąmoningai pasilikau savo mylimų keliautojų Starkaus ir Radzevičiaus nuotykius. O tiksliau, Martyno Starkaus istoriją apie judviejų nuotykius knygoje „Įstrigę Centrinėje Amerikoje“. Šie keliautojai mano akiratyje atsirado bene prieš metus laiko, peržiūrėjus jų keliones YouTube platformoje. Nuo to laiko, nuolat seku Starkaus ir Radzevičiaus nuotykius. Visgi šį kartą apie knygą, tad lai Radzevičius neįsižeidžia, šį kartą pagyros ir liaupsai kolegai Starkui. Tiek matytos laidos, tiek knyga mane sužavėjo dėl trijų priežasčių. Pirmoji, Martyno talentas ir gebėjimas meistriškai pasakoti istorijas. Nieko čia ir nepridursi. Moki tai arba ne. Martyno pasakojimas, ar tai būtų paties prisiminimai, ar tai būtų istorija apie vietinę gentį, visuomet įtraukia ir kelia smalsumą skaityti toliau. Antroji, savitas ir turbūt su niekuo kitu nesumaišomas autoriaus stilius. Ta ironijos gaidelė tarsi prieskonis pagyvina istorijas. Turbūt ne veltui skaitydama atsiliepimus apie knygą pastebėjau, kad bene dažniausiai pasitaikantis komplimentas ir būdavo „savitas autoriaus stilius“. Manau, kiekvienam kūrėjui tai neįkainojamas komplimentas, rodantis tavo, kaip kūrėjo, išskirtinumą. Galiausiai, bene svariausia priežastis, kodėl mane žavi Starkaus istorijos ir apskritai judviejų kelionės – jos yra be „filtrų“. Ypatingai dabar, kuomet pilnas Instagram‘as kelionių „influencer’ių“, tobulų nuotraukų, skatinančių masinį turizmą, Starkaus ir Radzevičiaus istorijos, nesumeluoti nutikimai, vaizdai ir pasakojimai „taip kaip yra“, tai tarsi atgaiva sielai ir akiai. Žinoma, kad ypatingai knygoje gausu metaforų, kartais hiperbolizavimo ir subjektyvumo (kitaip įtaigios ir atviros istorijos sukurti neįmanoma), tačiau pati keliavimo idėja, o vėliau istorija visada tikra ir labai žemiška. Galiu drąsiai teigti, jog šių keliautojų įkvėpta ir pati nustojau retušuoti nuotraukas savo tinklaraščiui. Taigi „Įstrigę Centrinėje Amerikoje“ buvo tai, ko tikėjausi, o gal ir daugiau… Tas „daugiau“ buvo paskutinis knygos skyrius, kuriame Starkus šimtu procentu išnaudoja savo kaip žurnalisto amatą ir sugeba paimti interviu iš narkotikų „dealer’io“. Intriguodama galiu pasakyti, kad tai buvo laaaabai  įdomi ir unikali istorija. Suprantama, kad toks interviu buvo pasisekimas, visgi jei toks žurnalistinis tyrimas knygoje būtų pasitaikęs bent kelis kartus, knyga vienareikšmiškai būtų atsidūrusi mano sąrašo viršuje. 😊

Štai ir viskas. Kiek daugiau nei mėnesis keliavimo bent jau ilgais vakarais ir pietų pertraukos metu, skaitant šias istorijas. Jeigu prioriteto tvarka perskaitytas knygas sudėliočiau nuo MAN labiausiai patikusios, sąrašas atrodytų taip:

  1. E. Gerulaitytės „Amerika be dangoraižių“ ir „Bastūnės liudijimai“
  2. J. Gaižausko „Dievas su šlepetėmis“
  3. M. Starkaus „Įstrigę Centrinėje Amerikoje“
  4. G. Štaraitės „Apie Afrikos žmones ir žvėris“
  5. A. Kumžos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“

Taigi jeigu ir jūs laipiojate sienomis, kraustotės iš proto (na gerai, turbūt ne visi tokie bepročiai)… Jeigu ir jus kankina kelionių troškulys, skatinu perskaityti šias kelionių istorijas. O gal žinote dar geresnių istorijų? Pasidalinkite jomis! Galų gale sekantis mano projektėlis – iš naujo keliauju ir skaitau visus savo tinklaraščio įrašus, nuo pat pirmojo. Pasirodo, irgi visai įdomu. 🙂 Vienaip ar kitaip, linkiu gerų kelionių svajose ar realybėj, o aš lekiu toliau rinkti informaciją apie piligrimų žygius, planuoti ilgas ir tolimas keliones, ir vėl palaimingai svajoti. Nes „Nėra kur keliauti, tik visur“.

Jei patiko, pasidalink!

Leave a Reply

Your email address will not be published.