Viena paskutiniųjų mano išvykų Lietuvoje šią vasarą buvo į Birštono miestą. Birštone lankiausi nebe pirmą kartą. Tiesa, paskutinį kartą ten lankiausi bene prieš septynerius metus, gūdžią ir šaltą žiemą. Pirmas įspūdis pripažinsiu nebuvo itin geras: sniego iki kelių, spengianti tyla ir nei gyvos dvasios aplink… Su tokiais prisiminimais apie Birštoną gyvenau iki šios vasaros ir visai netraukė grįžti atgal, kol… Kol karantino metu neperžiūrėjau visų Radzevičiaus ir Starkaus laidų apie keliones Lietuvoje. 🙂 Būtent vienoje iš jų vyrai visai neprastai atsiliepė apie šį kurortą ir suviliojo mane duoti Birštonui antrą šansą bei apsilankyti ten vėl. Intrigavo ir neseniai pastatytas aukščiausias apžalgos bokštas Lietuvoje, todėl saulėtą rugpjūčio šeštadienį paskyriau kelionei į Birštoną ir jo apylinkes.
Apačioje maršrutas, kurį pripažinsiu šiek tiek nusižiūrėjau nuo minėtų keliautojų. Na bet tiesą pasakius abejoju, kad Birštone kažką unikalesnio ir stebuklingo atrastų bet kuris kitas keliautojas. Tuo tarpu įspūdžiai mano: 🙂
- Vytauto kalnas. Piliakalnis miestelio pakraštyje, į kurį turint jėgų patariu užlipti. Didžiausia atrakcija čia – nemokami žiūronai, per kuriuos tarsi žvalgui ar kokiam CSI kriminalistui buvo smagu stebėti valtimis plaukiančius žvejus per Nemuną, ar apžiūrinėti Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios bokštus ir bokštelius, kyšančius iš po medžių.
- Birutės viloje tikra relaksacija… Galima tysoti ant gultų, skaityti knygą, snūduriuoti ar tiesiog medituoti. Raminantis vandens fontanų čiurlenimas užliūliuoja ir priverčia atsipalaiduoti. Matosi, kad vieta mėgstama vietinių. Turistai smalsautojai čia tik užsuka, trumpam įkiša nosį ir pabėga, na o vietiniai niekur neskubėdami skaito knygas ir tik nuožmiai nužvelgia neatsakingus turistus, keliančius triukšmą.
- Kneipo sodas pripažinsiu paliko smagų įspūdį. Kad jau atvykome prie garsiojo Kneipo sodo (nežinantiems priminsiu, kad Kneipas tai vokiečių dvasininkas atradęs 5 sveikos gyvensenos principus), nuspredėme mautis batus ir basomis keliauti per įvairias dangas. Nuo smulkių akmenėlių iki stiklo šukelių ar stambių kankorėžių. Nežinau, kiek naudos šis procesas duoda iškart, bet bent jau mes visai smaginomės išbandydamos įvairias dangas ir juokavom, kad iškart pasijautėm sveikesnės. Taigi bent jau geresnė nuotaika iškart garantuota. Tiesa, buvom turbūt vienintelės turistės perskaičiusios informacinę lentelę apie Kneipą ir nurodymus eiti taku PRIEŠ laikrodžio rodyklę. Tad gal šiek tiek papiktinom masę turistų, kurie sutartinai keliavo priešinga puse nei rekomenduojama pagal Kneipą, na bet ką gi jau tu pasakysi… Pabaigai, atsišaldymas įmerkiant rankas iki alkūnių šalto vandens vonelėje (nežinantiems, kas čia per metodai, vėlgi paskaitykite instrukciją 🙂 ). Na, o bristi iki kelių į šaltą vandenį visgi nesinorėjo, tad keliavome toliau.
- Mineralinio vandens garinimo bokštas, visai nepanašus į bokštą, visgi turbūt paliko tokį pat gerą įspūdį kaip ir Kneipo sodas. Vien dėl to, kad toks statinys tikrai unikalus, niekur neregėtas. O jeigu dar tikėsime jo gydomosiomis savybėmis ir kad garinamas vanduo sukuria “jūrinio„ oro efektą – išvis pasaka. Sakyčiau vienintelis minusas, kad nuo medžių šakelių sienos lašantis vanduo aplašina viduje esančius suoliukus (o gal tai buvo iš po nakties likęs ir dėl drėgmės nespėjęs išdžiūti lietus). Žodžiu pasėdėti ir parelaksuoti čia galimybės nebuvo.
- Žavia Nemuno pakrante keliavome iki pat Žvėrinčiaus miško maršruto, kurio ilgis net 15 km! Turiu pripažinti, kad mane labai maloniai nustebino, kiek Birštone riedutininkų! Matėme mažiausiai tris įvairaus amžiaus žmonių grupeles, kurie su instruktoriumi mokėsi važinėti riedučiais. Turbūt neveltui, nes 15 km pažintinis takas yra puiki trasa riedutininkams ar dviratininkams. Pažadėjau sau, kad kai nusibos važinėti pergrūstais Vingio parko takais, būtinai atvažiuosiu į Birštoną su riedučiais.
- Na ir galiausiai Birštone mūsų paskutinė stotelė buvo žymusis Birštono apžvalgos bokštas. Tai aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas, kurio aukštis 51 m, o apžvalgos aikštelė įrengta 45 m aukštyje. Turiu pripažinti, kad kai tik sužinojau apie šį bokštą pasakiau sau, kad jau aš tai ten tikrai nelipsiu… Visgi smalsumas nugalėjo ir galiu pasakyti visiems, taip pat aukščio prisibijantiems žmonėms: nebuvo taip ir baisu! Bokšto konstrukcija labai jauki, beveik nėra plyšių, aikštelės plačios, jautiesi saugiai. Bokštas skirtingai negu tarkim Merkinės apžvalgos bokštas visai nesiūbuoja ir tik pačiame viršuje gal kiek baisiau artintis prie stiklinės tvorelės. Bet šiaip nepalyginsi su apžvalgos aikštelėmis esančiomis telekomunikacijų bokštuose, kur pro plyšį gali prakišti koją. Jei lipote į vieną iš tokių, Birštono bokštas bus vieni juokai.
Tiesa, privažiavimas prie bokšto šiek tiek keistokas. Ar iš vienos, ar iš kitos pusės prie pat jo nenuvažiuosi, reikės šiek tiek paeiti. Mes žemėlapyje pamatę Škėvonių atodangą, pasistatėme automobilį prie „Royal Spa Residence” viešbučio ir „haikinome” iki bokšto miškeliu, pakeliui sustojant prie atodangos… Galiu tik patarti, kad antrą kartą nekartočiau. Ne tokia ir įspūdinga ir verta pastangų, kopiant stačiais keliukais, atodanga. Tad jeigu per daug iššūkių nesinori, nesukit galvos ir važiuokit prie bokšto nuo miesto pusės.
- Apskritai būnant Birštone siūlau tiesiog pasivaikščioti, nebijoti nuklysti nuo tako ir atrasti vieną kitą unikalią kavinukę, skulptūrėlę, meno kūrinį. Birštone nejučia pradedi eiti lėčiau, kvėpuoti laisviau ir giliau. Pasimėgaukit tuo ir niekur neskubėkit. 🙂
Ir nors jau už Birštono, visai prie pat Kauno, negaliu nepaminėti dar vieno objekto, kurį nusprendėme aplankyti prieš patraukiant namo. Tai Kadagių slėnis. Šią vietą jau seniai esu nusižiūrėjusi dėl interneto platybėse aptiktų fotografijų. Šiek tiek keistai nuskambės, nes straipsnis visgi apie Birštoną, bet noriu būti atvira savo skaitytojams – Kadagių slėnis buvo geriausia dienos kelionės vieta. Nerealu buvo eiti vos 500 metrų lentiniu takeliu, kur driekiasi nuostabus vaizdas, status kadagių šlaitas palei pat Nemuną. Bohemiškumo vietai suteikia ir žavus turistinis triukas aprašinėti sveikinimais ar meilės prisipažinimo rašteliais tako lentutes. Tikrai žavus reginys ir vertas dėmesio objektas Lietuvoje, tad važiuojant pro šalį būtinai patariu užsukti.
Savo kelionę užbaigėme vakaru aplankant Žuvinto rezervatą, Metelių regioninį parką, Prelomciškių piliakalnį ir Dusios ežerą, apie kuriuos jau rašiau viename iš praeitų straipsnių. Vakaro pabaiga prie Dusios ežero-jūros, fotosesija ant žymiųjų sūpynių ir besileidžianti saulė buvo visos kelionės vyšnaitė.
Taigi Birštonas Birštonas… Manęs visgi neapleido tas pats įspūdis, patirtas prieš septynerius metus. Atrodo ne tiek ir daug kas pasikeitė. Taip, miestelis tampa labiau turistinis, bet aura išliko ta pati – gal ir gerai, mano galva turim turėti ir tokių perliukų Lietuvoje. Taigi kokia ta unikali tik Birštonui būdinga aura ir savita energetika? Negaliu pasakyti, kad man TOKIA ramybė ir savotiška stagnacija priimtina ir ten galėčiau gyventi, visgi be jokios abejonės tai yra absoliutus relaksacijos ir sanatorijų miestas. Nepykit mano mylimi Druskininkai, bet turim lenkti galvą prieš Birštono ramybę, medžių gausybę, mineralinio vandens vilas ir Kneipo sodus. Jeigu norisi VISIŠKOS ramybės, absoliučios tylos, pabėgimo nuo žmonių ir keistos šiek tiek senoviškos sanatorijų auros ore, bėkit į Birštoną. Man taip ir stovi akyse išblyškusios 90-ųjų nuotraukos su moterimis vientisais maudymosi kostiumėliais, aptemptomis baseininėmis kepuraitėmis ant galvų, poilsiaujančiomis Birutės viloje… Kažkoks toks jausmas ir tvyro Birštone.
