Tropikai Lietuvoje – pažintiniai takai aplink Vilnių

Apie pažintinius takus esančius aplink Vilnių rašyti visai neplanavau. Maniau, ką jau čia naujo papasakosi – visi turbūt ir taip viską žino. Visgi pasidalinta nuotrauka Instagram profilyje su “lietuviškais tropikais” sulaukė tokio susidomėjimo, kad greitai nusprendžiau papasakoti, kurgi čia lankiausi. Taigi dalinuosi įspūdžiais iš keleto per vieną savaitgalį aplankytų pažintinių takų, esančių aplink Vilniaus miestą.

Pirmasis takas, kurį aplankėm, tai garsusis Šilėnų pažintinis takas. Pastaruoju metu šis takas susilaukė tiek daug lankytojų, kad vienu metu buvo prašoma žmonių čia nesilankyti… Todėl apie patį taką tikrai neišsiplėsiu – informacijos internete apstu. Tiesiog pasidalinsiu savo įspūdžiais.

Pirmiausia patarimas: kai nuspręsite vykti į šį pažintinį taką, navigacijoje veskite Šilėnų kaimą, kur ir patartina pasistatyti automobilį. Mes nepasidomėjome, todėl navigacija mus nuvedė aplink, prie pat Naujosios Rėvos piliakalnio. Čia jau taip pat įrengta stovėjimo aikštelė, tačiau kelias buvo ganėtinai sudėtingas, siauras, duobėtas ir su žemesniu automobiliu sunkiai pravažiuojamas. Taigi tako pradžia turėtų būti Šilėnų kaimas, nuo kurio pėsčiomis apeisite 6 km ratą atgal iki Šilėnų kaimo. Naujosios Rėvos piliakalnis bus vidurio stotelė.

Tiesą pasakius tai yra vienintelis patarimas, kuriuo noriu pasidalinti. Toliau viską ir taip susigaudysite. Mano nuomone tai vienas geriausiai įrengtų pažintinių takų, kiek teko lankytis Lietuvoje. Žemėlapis labai aiškus, tad paklysti neįmanoma (tik nepamirškit jo nusifotografuoti tako pradžioje). Visame take pilna informacinių rodyklių bei interaktyvių stendų, pasakojančių apie istoriją ir ne tik. Žodžiu nuobodžiauti nebus kada ir galiu garantuoti, kad tie 6 km prasieis labai greitai ir įdomiai. Netgi paskutinioji atkarpa nuo piliakalnio iki kaimo, kuri driekiasi rodos niekuo neypatingu akmenimis grįstu miško keliuku neturėtų būti nuvertinama – bent jau galva puikiai prasivėdina.

Dėl to galvos vėdinimo… Būtent tokie įspūdžiai išliko apie Šilėnų taką. Kadangi mes čia atvykome gan vėlai vakare, prieš sutemstant, buvome laimingieji, kurie mėgavosi taku praktiškai vieni. Pirmos 10 minučių aktyviai einant rodos niekuo neišsiskiriančiu taku gal ir nežavėjo, bet prabėgus dar kelioms minutėms pagavau save, jog turbūt pirmą kartą per daugybę laiko nieko negalvojau. Ar bent jau negalvojau nieko svarbaus. Apie darbą, namus, buitį, planus, dar kažką… Visgi miškas daro savo. Tie 6 kilometrai buvo pats tas visiškam atsigavimui ir galvos pravėdinimui rodos tiesiogine to žodžio prasme.

Galiausiai tikra vyšnia ant torto buvo Naujosios Rėvos piliakalnis. Jeigu esate matę tų Instragram’inių nuotraukų iš Šilėnų tako, svajingų sūpynių, svaiginančio aukščio ir Neries vingių – tai ši vieta yra būtent čia. Aš irgi ieškojau šitos Instagram’inės vietos, bet galiu drąsiai teigti – jokios nuotraukos neatspindi tikro vaizdo ir jausmo ten. Realybėje viskas atrodo šimtą kartų geriau! Žiūrint į tuos laiptelius ir takelius besidriekiančius per pačią piliakalnio viršunę svaigsta galva, o kur dar sūpynės! Galiu pasakyti, kad tai tikra adrenalino bomba net ir drąsuoliams. Vėlgi joks paveiksliukas neperteiks to jausmo, kai širdis nusirita į kulnus ir kraujas pasrūva į pirštų galiukus pasileidus suptis virš piliakalnio. Beje čia kuo puikiausia vieta pasitikti saulėlydį.

Štai tokie įspūdžiai apie garsųjį Šilėnų taką. Pasikartosiu, bet tai vienareikšmiškai vienas geriausių pažintinių takų Lietuvoje, kiek tik lankiausi. Na, o dabar apie kitus aplankytus takus.

Antrasis pažintinis takas, kurį aplankėme ir kur buvo padaryta garsioji “lietuviškų tropikų” nuotrauka, tai Jurkiškio upelio pažintinis takas. Šis pažintinis takas yra netoli Dubingių, vos 40 km nuo Vilniaus. Greičiausiai, kad geriausia čia lankytis būtent vasaros metu, kuomet viskas sužaliavę. Būtent tada įspūdis garantuotas. Šis pažintinis takas yra vos 1,5km ilgio, bet gan intensyvus, su daug kalnų kalnelių, laiptų ir statesnių šlaitų. Čia tiek daug žalumos, kad jautiesi tikrai kaip atogrąžų miškuose! Paukštelių čiulbėjimas girdisi visuose video, o tako pusiaukelėje nusileidus prie pat Jurkiškio upelio ir Jurkiškio puntuko išvis pasaka… Tokia ramybė, čiurlenantis vanduo ir kaitinantys saulės spinduliai – tikra euforija apima. Netgi dabar rašant prisimenu tą jausmą. 😊 Todėl mes keliaujant šiuo taku nenustojom juokauti, kad čia kaip tikruose tropikuose ar Karibuose, kam reikia ir kažkur važiuoti…

Jeigu turite laiko, patariu užsukti į čia pat esantį Dubingių pažintinį taką su piliaviete. Istorijos mėgėjams pats tas, mat čia galima užsukti į muziejų esantį ant piliakalnio ir pasižiūrėti į Radvilų pilies griuvėsius. Visgi po Jurkiškio upelio tako, mums šis takas įspūdžio nesukėlė. Didesnį įspūdį sukėlė Dubingių kaime esanti bažnyčia, į kurią tikrai atkreipi dėmesį dar iš toli. Mes buvome visiški laimės kūdikiai, nes užtaikėmė kaip tik, kai bažnyčios prižiūrėtoja uždarinėjo bažnyčią, tad dar gavome progą užsukti pasižiūrėti į vidų. Tokios bažnyčios dar nebuvau mačiusi: labai jauki, moderni, gražaus dizaino, be jokių didelių puošmenų, paprasta, bet labai skoninga. Jeigu pasiseks ir jums, rekomenduoju čia užeiti.

Na ir paskutinis objektas, kurį mes aplankėme tai ne visai pažintinis takas. Veikiau slaptas takas, kurį atradome, tačiau kuris mums paliko taip pat labai gerą įspūdį. Prisiparkavus automobilį prie ORO Dubingių poilsiavietės reiktų keliauti iki Liudgardo šlaito regyklos. Stačiais laipteliais nulipę žemyn atsidursite prie pat ilgiausio ežero Lietuvoje – Asveja. Kita stotelė tūrėtų būti Sapnų gaudyklė, visgi mano patarimas būtų nekilti atgal į kalną, o pasukti žemėlapyje nepažymėtu išmintu keliuku palei ežerą. Čia eiti bus gal kiek sudėtingiau, bet tikrai įdomiau! Gausis tikras “hikinimas” statoku šlaitu visą laiką palei ežerą. Kas smagiausia, kad pakeliui prieisite ne vieną slaptą vietelę, poilsiavietę ar laužavietę, kur galima atsikvėpti ar išsimaudyti. Taip eikite iki pat žemėlapyje pažymėto kelio, juo kilkite į viršų iki didžiausios pasaulyje sapnų gaudyklės. Keista vieta. Man niekaip nebuvo suvokiama, kas sugalvotų viduryje miškų dideliame aukštyje pakabinti 156 kg sveriantį gargarą, ar turbūt vertėtų sakyti meno kūrinį… bet turbūt tai labiausiai ir stebina. Jau ne pirmą kartą susiduriu su tokia magija. 😊 Kai giliai vidury Lietuvos miškų, kur atrodo turėtų slėptis tik grybai ir uogos, gali atrasti štai tokių slaptų vietelių, pagoniškoms apeigoms, suvažiavimams, sodyboms ar kaip šiuo atveju meno kūriniams. Tik nepamirškite atsistoti po sapnų gaudykle ir sugalvoti norą.

Šį kartą tiek. Trumpas straipsnis apie vos kelis pažintinius takus aplink Vilnių. Daugumai jie bus galbūt girdėti, tačiau mano tikslas kaip visada – pasidalinti įspūdžiais ir sužadinti norą keliauti. Keliauti kažkur toli nelabai galime. Bet nesėdėkime namuose. Patikėkit net ir aplink savo kiemą pavaikščiojus kartais gali atrasti kažką naujo. O keliaujant Lietuvoje man nei viena kelionė neapsieina be įspūdžių, nuotykių ir nuostabos – kokia graži yra mūsų Lietuva. Išnaudokim tą, ką turim. 😊

Jei patiko, pasidalink!

Leave a Reply

Your email address will not be published.