Marselis – mokykla be sienų

Rašiau visada, kiek tik save atsimenu. Dažniausiai su didelėmis pertraukomis ir tik pajutus įkėpimą. Kartais brūkštelėdavau mažą pastraipėlę į užrašų knygelę, o kartais prirašydavau keletą puslapių. Taip pat žinau, jog man tai sekasi. Sužinojau, kuomet mokytoja  mokykloje skaitydavo mano rašinius garsiai. Kuomet parašiusi laišką savo mėgstamiausio žurnalo redakcijai, vėliau jį pamačiau kaip strapisnį (beje ne mano, o redaktorės vardu – dabar tai būtų traktuojama kaip didelė vagystė ir autorinių teisių pažeidimas). Ar kai pasidalindavau savo rašliavomis su labai labai artimais žmonėm, o jie perskaitę dėkodavo ir skatindavo „galėtum parašyti knygą“. Kas svarbiausia, man tai labai patinka – rašyti man tai yra daug lengvesnis būdas reikšti savo mintis nei kalbėti. Ir štai prireikė šiek tiek laiko, kol nusprendžiau savo mintimis dalintis su kitais.

Skirtingai nei dauguma mano straipsnių, šis itin asmeniškas, autentiška ir nepakeista ištrauka iš mano laiško, kuriuo pasidalinau tik su pačiais artimiausiais šeimos nariais ir kurį parašiau gyvendama Marselyje 2018 metų balandį.

Juo dalinuosi, nes manau jis geriausiai atskleidžia keliavimo VIENAM naudą, kuri ir yra pagrindinė šio straipsnio mintis ir patarimas, kuriuo noriu pasidalinti. Tad malonaus skaitymo:

“[…] Sekanti pastraipa bus apie tai, koks man svarbus yra šis laikas, kurį dabar patiriu savo gyvenime. […]

1.Aš visiškai išmokau būti viena. Džiaugtis vienatve ir būti savarankiška. Nuo kasdienių reikalų tvarkymo, kai viską turi pradėti nuo nulio, nieko nežinodama ir be niekieno pagalbos iki meditacijos būnant vienai nacionaliniam parke, pasineriant į savo apmąstymus, kas esi ir ko nori iš gyvenimo. Ta pilnatvė ir vidinė stiprybė, tas pasitikėjimas savimi atėjo būtent per šias keliones, o ypač Prancūzijoje, kai tam tikromis akimirkomis teko būti visiškai vienai. Nesakau, kad nereikia kitų žmonių, tikrai ne. Tiesiog žinau, kad niekas manęs nebestumdys ir niekas manęs neįskaudins taip, kaip galėjo padayti anksčiau, nes pamilau save tokią, kokia esu ir neleisiu niekam to sugriauti. O kai šitas įgimtas individualizmas susvyruos ir kai prireiks pagalbos, tereiks tik paprašyti ir būsiu nustebinta, kiek žmonių norės man padėti.

2. Paradoksas, jog antras punktas apie žmones. Sutikau tokių nuostabių žmonių… pradedant tuo, jog dabar turiu kur apsistoti Vokietijoje bent keliuose skirtinguose miestuose, Suomijoj, Švedijoj, Amerikoj, Nyderlanduose, Čilėje, Meksikoje ir t.t. Baigiant tuo, kad šių žmonių išgirstos istorijos, pasidalintos patirtys, kultūriniai skirtumai, jų nuotykiai ir bendravimas yra pati geriausia dovana ir mokykla, kokią tik galima rasti. Esu be galo dėkinga už žmones, kurie atsirado mano gyvenime būtent dėl šios patirties. Žinau, jog bus skaudu išsiskirti, bet kaip jau patyriau žmonės ateina ir išeina (tai labai grūdina ir leidžia nepraskysti visame kame). Teks atsisveikinti, bet visuomet ateis nauji žmonės su dar geresnėm istorijom ir noru bendrauti. Apskritai laikas visur, nepaisant kur būsi, tikrai priklauso nuo žmonių. Esu dėkinga, kad jau dabar dėl savo naujų draugų turiu neapsakomai daug pačių geriausių savo gyvenimo prisiminimų. Jie turbūt ir patys nežino, kokią įtaka man padarė, 🙂 nors galiu lažintis jaučiasi taip pat…

3. Jau užsiminiau apie savęs pažinimą, bet iš tikrųjų yra du dalykai, kas pasidarė aišku per šį laiką. Pirmas – niekada, oi kaip aš niekada nenorėčiau dirbti taip, kaip dirbau Lietuvoj. Lėkimas nuo 7 ryto iki 9 vakaro, pastovus stresas, noras visur spėti, viską padaryti, nuolatinis bėgimas ir dar kitų žmonių nesiskaitymas su tavimi. Nesakau, kad viskas buvo blogai, bet dabar turiu du jausmus palyginimui, kai jautiesi labai labai laimingas ir kai jautiesi, jog kažkas ne taip… ir man dabar nesuprantama kaip […] stengiausi “kažkam kažką įrodyti” bėgdama tuo tempu kaip ir visi aplink. Kam? Dėl ko? Aš žinau, kad liesiu devynis prakaitus, dirbsiu daug ir negailėdama savęs – tokia jau aš, bet tai bus veikla, kuri man patiks ir vers mane jaustis labai gerai. Nieko nelaukdama iškart praspirsiu tai, kas man netiks. Nenoriu švaistyti tam laiko, nes aš neturiu nieko įrodyti kitiems, o sau jau viską įrodžiau. 🙂 Ir antras dalykas, žinau, kad šitoj vietoj atsiras labai daug “heiter’ių”. Jau dabar kartais sulaukiu replikų “ar tau ne per gerai”. Ne, nes visų pirma tau gali būti taip pat, o antra, man bus ir dar geriau, nes aš žinau, kad VISKAS yra įmanoma VISIEMS. Ir kad ir kaip bebūtų keista be jokių aiškinimų ir įrodinėjimų kaip ir kodėl, ką turėjau iškęsti bei paaukoti (pradedant bemiegių naktų reikalaujančiu dokumentų tvarkymu baigiat veriančiu skausmu, kai reikia išsiskirti su mylimais žmonėm), kad visa tai turėčiau, ką dabar turiu, apsisuksiu ir nueisiu, nes aš nusprendžiau, kad nuo šiol sąmoningai vengsiu visu heiter’ių ir pesimistiškų žmonių, kol galiausiai tai pradėsiu daryti nesąmoningai. Nes niekas, niekas nepakeis savo gyvenime kažko, kol pats nepanorės, kad ir kaip tu bandytum kitą žmogų pakeisti ar jam padėti.

[…]

Bendrai tariant džiaugiuosi kieviena gyvenimo akimirka (na bent jau didžia dauguma, juk visko būna 🙂 ). Tai vienareikšmiškai geriausias laikas mano gyvenime, kurį beje gali turėti kiekvienas žmogus, absoliučiai kiekvienas. Vienintelis dalykas, kodėl vieni tai pasiekia ir gali būti laimingi, o kiti ne tai ryžtas. Tas pirmas žingsnis, išėjimas iš komforto zonos ir bandymas būti laimingu nepaisant to, ką turi paaukoti. Visi tą gali turėti, bet ne visi tam ryžtasi. Ir tik dabar tiesiogine to žodžio prasme suprantu, ką tai reiškia”.

Tai yra tik dalis mano patyrimų ir išgyvenimų iš laikotarpio, kuomet viena pusė metų gyvenau Marselyje, bet tai puikiai apibūdina tris išmoktas pamokas, kurias sau prisitaikyti gali kiekvienas: išmokimas ir mėgavimąsis būti vienam, kuris atveda prie savęs pažinimo bei pamažu atsirandančio supratimo, ko nori iš gyvenimo; ryšiai su žmonėmis, kurie yra viso ko prasmė ir būtinas dalykas ateičiai; bei ryžtas. Ryžtas, kurio dėka vieni žmonės keičia ir kuria savo gyvenimus, kol kiti plaukia pasroviui.

Mūsų visų istorijos yra skirtingos, tačiau nepaisant to, ar esi studentas, ar esi viską metęs savęs beieškantis žmogus, ar tiesiog ištroškęs nuotykių keliautojas, mano patarimas – išvyk GYVENTI vienas. Ten, kur niekas tavęs nepažįsta ir nevaržo, ne veltui rašau žodį gyventi didžiosiomis raidėmis, tai yra bent jau man kol kas vienintelis atrastas būdas patirti pilnatvę. Ir nesvarbu ar tai truks keletą mėnesių, pusė metų, o gal daugiau, o gal užteks ir kelių dienų, išvyk vienas, be geriausio draugo, be šeimos narių ar kursiokų. Ryžkis ir išvyk vienas, o aš pažadu tai bus geriausia patirtis ir mokykla gyvenime. Juk ne visos klasės ar auditorijos turi keturias sienas, ar ne?

Not all classrooms have four walls

P.S. Šį laišką rašiau lygiai prieš metus laiko ir štai vos vakar grįžau iš kelionės, kurios metu vėl aplankiau ne ką kitą, o… Marselį – antrus namus ir vietą, kuriai priklauso dalelė mano širdies. Kelionės istoriją nuo La Spezia, Italijos iki Marselio, Prancūzijos skaityk ateinančiame straipsnyje 🙂 .

Jei patiko, pasidalink!

Leave a Reply

Your email address will not be published.