Italija – viena iš tų šalių, kur galėtum keliauti vis iš naujo ir, rodos, niekada nebūtų gana. Vis atrastum, ką pamatyti, ir vis liktum iš naujo nustebęs, iš naujo sužavėtas. Dėl to nekyla jokių abejonių. Visgi, kai taip rašau apie Italiją, daugumai iškart ateis mintis apie gražiuosius Italijos miestus: Romą, Veroną, Veneciją. Galbūt apie paskutiniu metu ypatingai turistus traukiantį Gardos ežerą ir jo apylinkes. O galbūt žaviąją Italijos pakrantę, Cinque Terre ar Amalfi. Galiu lažintis, kad retas kuris pagalvos apie pačius Italijos pietus prie Adrijos jūros. Būtent ten šį kartą teko apsilankyti mums. Pačiame Italijos „kulne“ – Apulijoje.
Istorija šiek tiek ironiška. Į Brindisį (vieną didžiausių uostamiesčių Apulijos regione) keliavome su tikslu aplankyti ten gyvenantį draugą. Todėl prieš kelionę, pradėjusi planuoti lankytinų vietų maršrutą, ne juokais išsigandau. Skaitant internete ramybės nedavė tokios antraštės „ar tikrai verta lankyti Brindisį“, „Brindisis – pramoninis uostas“. Trumpai tariant absoliuti dauguma straipsnių rašė, jog Apulija nėra itin turistų mėgiamas regionas, kur verta sustoti nebent trumpam, „pravažiuojant“. Negana to, paklausus vietinio pažįstamo italo nuomonės, jis nedaugžodžiavo: „Brindisis? Na…. nėra labai graži vieta“. Kaip ir sakiau, buvau benuleidžianti rankas ir benusiteikianti nieko perdaug nepamatyti, tik smagiai praleisti laiką su draugais. Kad būčiau žinojusi kaip klydau. 🙂
Visgi rankų nenuleidau ir panaršiusi internete sugebėjau rasti keletą lankytinų vietų, atrodo, vertų dėmesio. Aplankėme tikrai nemažai, tačiau pasidalinsiu labiausiai įsiminusiomis.
Pirmiausia, Alberobelas. Šis miestelis garsus savo architektūra, menančia dar 14-tą amžių. Apulijos regione galima pamatyti unikalius namus – trulius, kurių nepamatysi niekur kitur Italijoje (aš nesu mačiusi tokios architektūros niekur kitur pasaulyje). Būtent Alberobelo mieste trulių išlikusių daugiausiai. Tai įdomūs, maži, balti namukai su kūgio formos stogais. Keturioliktame amžiuje, kai imti statyti šie namai, būtent toks statymo būdas ir stilius regione buvo labai populiarus. Dabar Alberobelas atrodo kaip mitinių būtybių miestas. Vaikščiodama gatvelėmis tik ir laukiau, kada iš namuko ar iš už kampo išlys, koks nykštukas, ar mielas trolis kaip iš animacinio filmuko „Ledo šalis“. Nors namukai seni, bet visas miestelis išpuoselėtas, papuoštas piešiniais, gėlynais, keramikiniais dirbiniais. Tiesiog vaikštai, gėriesi ir jautiesi kaip pasakoje.
Įspūdingiausia tai, kad pavažiavus vos keliolika minučių randi visai kitokios auros miestelį. Vėliau dar kitą, ir dar kitą. Lokorotondas, Cisternino, Martina Franca. Tai tik keletas miestelių, esančių vienas šalia kito, visai prie pat Alberobelo. Nors vienas už kitą gražesni, vėliau jie net ėmė maišytis. Visgi vienas miestelių įsiminė ir išsiskyrė iš visų – tai Ostūnis.
Ostūnio miestas išskirtinis tuo, jog yra įsikūręs ant aukštos kalvos. Miestą juosia siena, o patekus į pačią šerdį negali nesistebėti miestelio išdėstymu. Vis kyli aukštyn siauromis gatvelėmis ir stačiais laipteliais. Ir vis grožiesi nauja panorama. Kadangi, kaip minėjau, miestelis ant kalno, praktiškai iš visų pusių gali grožėtis panorama, kur atsidengia vaizdai į regioną ir Adrijos jūrą tolumoje. Juolab, kad šitai puikiai išnaudoję jaukūs restoranai, barai ir kavinukės. Tiesiog prisėdi vienoje iš siaurų gatvelių ir gėriesi panorama su itališku Aperol‘iu. 🙂
Tik vėliau sužinojau, kad Ostūnis mena seną istoriją ir buvo įkurtas dar 600 metų prieš Kristų. Miestas, turintis tokią istoriją ir palikimą, tikrai dvelkia sava aura. Visuose miesteliuose lankiausi bažnyčiose ir koplyčiose, bet būtent Ostūnio katedra (it. Cattedrale di Ostuni) išliko atmintyje. Neprisimenu katedros, kurioje būčiau mačiusi tokio įspūdingumo paveikslus ant lubų, tad jei lankysitės ten, būtinai pakelkit galvą į viršų.
Keliaujant Apulijoje dar piečiau taip pat yra nuostabių miestų-uostų, jau ne kalnuose, bet skalaujamų jūros. Keletas labiausiai įsimintinų tai Otrantas ir Galipolis. Otrantas įsiminė savo uostu, gynybiniais įtvirtinimais, pilimi. O štai Galipolio širdis ir senamiestis įsikūręs pusiasalyje, tad grožėtis 360 laipsnių panorama, vaikštant miestelio pakraščiais, taip pat unikali patirtis.
Apulija turtinga ir savo gamta. Teko pamatyti ir aukštų skardžių bei uolų, supančių smaragdinį vandenį, tarsi būtum Maltoje. Teko ir pasimėgauti visiškai natūraliu ir privačiu gamtos baseinu. Juokavom, kad maža, slapta, negili įlankėlė, kur gali braidžioti, buvo pats geriausias spa. Kaip pasirodė, Italija turi ir savo Maldyvus. Nors palmių ir ne per daugiausiai, bet skaidrus vanduo ir baltas smėlis tikrai nėra tipinis vaizdas Viduržemio, ar Adrijos jūros kurortams.
Reziumė ir pamoka tokia, kad Apulijoje ne tik buvo, ką aplankyti, bet pamatėme ir tokių išskirtinių vietų, kurios pranoko bet kokius lūkesčius. Eilinį kartą įsitikinau, kad bet kuris pasaulio kampelis turi ką parodyti. Mes tiek įpratę kliautis medija, socialiniais tinklais, kelionių agentūrom, Instagram’inėmis nuotraukomis, kad net ir tokie patyrę keliautojai kaip aš prisibijome keliauti į mažiau žinomas, mažiau turistines vietas.
Noriu pakalbėti ir apie dar vieną privalumą, lankantis Apulijoje. Lankant vietinius kaimelius neapleido jausmas, kad esu „tikroje Italijoje“. Sunku tai apibūdinti, bet didžiuosiuose turistiniuose miestuose dažnai pastebiu, kad vietiniai, o ypatingai aptarnavime dirbantis personalas yra irzlūs ir jau pavargę nuo turistų antplūdžio. Tuo tarpu tame pačiame Brindisyje, kuris ir buvo mūsų kelionės tikslas bei kur buvome apsistoję visas naktis, pažinome visai kitokią Italijos kultūrą. Čia ji labiau priminė Graikiją. Visi svetingi, šilti, nuoširdžiai domisi, iš kur atvykai, kas tu esi. Visi vieni kitus pažįsta, jaučiasi didelė bendruomenė. Apsilankęs bare ar kavinėje tikėtina, kad būsi užkalbintas paties savininko, o galbūt kaip ir mum ne kartą pasitaikė – pavaišintas svetingumo gėrimu. 🙂
Netgi toks praktinis dalykas kaip automobilio nuoma čia buvo viena lengviausių patirčių, kokias esu turėjusi. Kas daug savarankiškai keliaujate, žinote, koks „malonumas“ yra nuomotis automobilį nuomos kompanijose. Čia mums pavyko išsinuomoti automobilį vietinių įmonėlėje, todėl tai buvo lengva, maloni patirtis, lyginant su ankstesnėmis.
Ir paskutinis aspektas tai, žinoma, kainos. Turbūt net ir nereikia sakyti, kad mažiau turistiniuose regionuose viskas kur kas pigiau. Palyginimui pasakysiu tik tiek, kad už nakvynę Milane dviems asmenims sumokėjome tiek, kiek Brindisyje trims asmenims už keturias nakvynes. Jau nekalbu apie kainos ir kokybės santykį, kuris vienareikšmiškai geresnis Brindisyje. 🙂
Štai tokia, dabar jau šiek tiek ironiška, patirtis iš kelionės pietų Italijoje. Nuo šiol manau tikrai nebijosiu lankyti mažiau turistines vietas, o galbūt ir jus įkvėpsiu nebijoti atrasti kažką naujo ir dar nematyto Instagram’e. 🙂 Viskas, ko reikia, tai šiek tiek drąsos ir kantrybės, dėliojantis kelionės planą.
