Pats pavojingiausias takas pasaulyje. Ką verčia pajusti tokia antraštė? Kyla smalsumas ir susidomėjimas? O gal ryžtas ir noras išbandyti? Įdomu, kad būtent toks apibūdinimas ir išgarsino Caminito del Rey taką. Šiame straipsnyje pasidalinsiu ne tik įdomia istorija apie tako atsiradimą, patirtais įspūdžiais, bet ir atsakysiu į klausimą: tai visgi ar verta čia lankytis aukščio bijantiems žmonėms. 🙂
Pradžiai šiek tiek įdomios istorijos. Caminito del Rey takas įkurtas Gaitano tarpeklyje, kurio aukštis daugiau nei 300 metrų, o plotis nesiekia nei 10 metrų. Takas originaliai įkurtas tam, kad darbininkai galėtų aptarnauti šalia tarpeklio įrengtą hidroelektrinę ir traukinio bėgius, jungiančius Kordobą su Malaga. Per amžius tai buvo strategiškai svarbus objektas regione, tačiau bėgant laikui takas buvo apleistas ir nebenaudojamas. Tuomet Caminito del Rey ėmė traukti ekstremalus ir adrenalino mėgėjus, kurie norėjo išbandyti savo drąsą ir pereiti apleistą taką pritvirtintą daugiau nei 100 metrų aukštyje prie stačių tarpeklio šlaitų.
Dar ir dabar YouTube galima rasti vaizdo įrašų, kur ekstremalai eina senuoju taku. Be jokių atitvarų, suskeldėjęs, o kai kur iš tako likę tik siauros metalinės konstrukcijos. Venas žingsnis ir atsidursi tarpeklio apačioje. Dabar kai kuriose vietose einant naujuoju taku, matosi ir senojo liekanos – protu nesuvokiama, kiek drąsos reikėjo juo eiti. Nenuostabu, kad keletas tokių pasivaikščiojimų baigėsi mirtimi. Paradoksalu, tačiau būtent tada Caminito del Rey ir išpopuliarėjo. Drąsuoliai iš viso pasaulio norėjo savo jėgomis išbandyti patį pavojingiausią taką pasaulyje. Nepaisant penkių žmonių mirčių ir vyriausybės draudimų žmonės veržėsi čia, kol galiausiai buvo nuspręsta taką atnaujinti. 2015 metais baigėsi metus trukę restauravimo darbai ir Caminito del Rey oficialiai buvo atidarytas. Dabar tai vienas didžiausių turistų traukos objektų regione per metus pritraukiantis virš milijono turistų.
Jeigu susigundėte ir norite apsilankyti Caminito del Rey, patarčiau rezervuotis bilietus iš anksto, oficialioje svetainėje. Pasirinkę dieną ir laiką, galėsite rezervuoti savo vizitą. Mačiau, jog kai kurie žmonės pirko bilietus ir vietoje, tačiau reiktų turėti omenyje, kad ne visada gali pasisekti, nes per dieną ten leidžiama lankytis tik tam tikram turistų skaičiui. Srautai yra reguliuojami ir čia nepateksite, kada tik norit. Beje, net ir nusipirkus bilietą, vizitas nėra garantuotas. Dėl prastų oro sąlygų, stipraus lietaus ar vėjo jūsų vizitas gali būti atšauktas – į turistų saugumą žiūrima labai rimtai. Galiausiai galite rinktis keliauti taku vienas arba su gidu. Mūsų pasirinkimas buvo kelionė su gidu, nes taip atrodė saugiau. 🙂 Kaip po to pasirodė neprašovėm dar ir dėl to, kad gidas pasakoja ne tik tako įkūrimo istoriją, bet ir įvairiausias įdomybes: apie tarpeklio susidarymą, plokščių judėjimą, urvų atsiradimą, florą ir fauną, senovės gyvenvietes, netgi parodo akmenyse įstrigusias fosilijas. Tokių dalykų nežinodamas pats tikrai nepamatysi. Vienintelis minusas keliaujant su gidu yra tai, kad pateksite į dešimties ar dar daugiau žmonių grupę ir negalėsite vaizdais grožėtis netrukdomi kitų turistų.
Kaip gi pasiekti Caminito del Rey? Patariu pasilikti daugiau laiko, nes norint pasiekti pačią tako pradžią teks mažiausiai pusvalandį paėėti. Žemėlapyje raudona spalva pažymėta parkavimosi aikštelė, kur saugiai galima palikti automobilį, prie pat yra restoranas. Palikus automobilį ir paėjus apie 200 metrų, prieisite tunelį (žemėlapyje pavaizduota geltona spalva). Tunelio ilgis apie 100 metrų, perėjus tunelį Caminito del Rey pasieksite per maždaug pusvalandį (1,5 km). Tuo tarpu paėjus dar porą šimtų metrų nuo pirmojo tunelio, pasieksite antrąjį tunelį (žemėlapyje pavaizduota mėlyna spalva). Einant šiuo maršrutu, Caminito del Rey pasieksite per nepilną valandą (2,7 km). Taigi galite rinktis vieną iš dviejų variantų. Pasiekus Caminito del Rey gausite šalmus, instruktažą, galėsite paskutinį kartą pasinaudoti tualetais ir prasidės jūsų žygis. Pats Caminito del Rey yra kažkur 8 km ilgio, tačiau pačios baisiausios atkarpos mano galva yra pati padžia pirmajame kanjone ir pati pabaiga bei kabantis tiltas.
Na ir žinoma svarbiausias klausimas pabaigai tai įspūdžiai iš Caminito del Rey. Suradusi šią lankytiną vietą ir netgi jau turėdama bilietus Google‘inau „ar taku gali eiti žmonės bijantys aukščio“. Prisiskaičiau ir prisiklausiau visokių pasakojimų. Vieniems tai ramus pasivaikščiojimas parkeliu, kitiems kraują stingdantis patyrimas. Tretiems visas takas nieko tokio, bet kabantis tiltas pačioje pabaigoje privertė drebėti. Kiti sakė „kai eisi tiltu, tik gink Die nesidairyk ir nežiūrėk po kojom!“. Mano mama tuo tarpu eidama tiltu lengvu pasivaikščiojimo žingsneliu ne tik kad dairėsi į visas puses, bet dar ir pozavo nuotraukoms. Pasakysiu atvirai. Tai tikrai nenusakoma, įsimintina ir begalę emocijų kelianti patirtis, kurią verta patirti. Visgi savo noru antrą karta Caminito del Rey eiti nesiryžčiau. Baimė – subjektyvus dalykas. Man kopti į lietuviškus apžvalgos bokštus jau yra nejauku. Tad šis takas buvo tikras iššūkis.
Pripažinsiu, kad baimės akys buvo didelės ir jei absoliučiai nieko nebūčiau žinojusi apie taką, nebūčiau žiūrėjusi nuotraukų, vaizdo įrašų ir išvis nebūčiau žinojusi, kur einu, būtų buvę mažiau susikurtų baimių. 🙂 Visą kelią tik ir laukiau to kabančio tilto. Kai pagaliau tiltą pasiekiau, sunkiausi buvo pirmi žingsniai.
Mums „pasisekė“, kadangi buvo itin vėjuota diena. Pasiryžau, sau nusišypsojau ir atrodo tvirtai žengiau pirmą žingsnį. Ir tada papūtė vėjas. Ką ten vėjas. Atrodė, kad tikras uraganas. Ir štai esi vidury tarpeklio ir supranti, ką reiškia košiantis vėjas stovint ant bedugnės krašto. 🙂 Keliai linksta, kojos akmeninės, nei pirmyn nei atgal. Supranti, kad kelio atgal tai nėra. Ir eini, kažkaip. Praėjau, atsirėmiau į sieną, pakvėpavau, dar telefoną išsitraukiau, bet supratau, kad nieko nebus – per daug rankos dreba. O paskui atėjo pasididžiavimas – aš praėjau. 🙂 Ir dar, kaip man atrodė, drąsiai, ryžtingai, oriai. Paskui išgirdau, kad atrodžiau kaip prisi*****s ir laaaaabai lėtai ėjau tuo tiltu.
Praėjus Caminito del Rey vis atsisukdavau atgal pasižiūrėti ir įsitikinti, kad TEN buvau. Todėl po šoko būtinai reikėjo pasidaryti nuotrauką ir absiskelbti visam pasauliui gi, kad įveikiau. Ir man pačiai, ir draugams buvo sunku patikėti. Nors giliai širdy po tuo pasididžiavimu vis pagalvodavau: ir koks velnias mane ten nešė. 🙂
Mano įspūdžiai tokie. Dabar jau su humoru ir lengva ironija. Žinoma, kad įspūdžiai – visam gyvenimui. O jūs būtinai pasidalinkit kaip sekėsi, jei lankysitės Caminito del Rey. 🙂
