Praėjo metai su puse, o aš lyg šiandien prisimenu tą dieną. Kaskart pasakodama apie tai, kaip kelionės dalis JAV, iš kurios nesitikėjom pernelyg daug, tapo pačiu įsimintiniausiu momentu, matau savo draugų spindinčias akis ir virpuliukus, kuriuos dar ir pati jaučiu. Todėl nusprendžiau pasidalinti magija, kurią patyrėme Arizonoje 2017-ųjų rugsėjį.
Tai buvo trečia mūsų kelionės JAV diena. Po to, kai užtektinai atsikandome Grand Canyon ir visiškai išsekom, pajudėjom link tos dienos nakvynės vietos prie pat Marble Canyon. Jau vien valandos kelias iki ten lengvai nustebino ir pasirodė daug žadantis: oranžinės kalvos, ryškiai švienčiančios saulėje, dantytos uolos ir ruda spalva visur. Aplink beveik jokios žalumos ir vienas vienintelis tiesus, tiesus kelias – savotiška egzotika. Savo nakvynės vietą pradžioj pravažiuojam, nes pakelėj stovintys nameliai lyg vidury niekur iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip lūšnelės, o ne lodžai ar bent jau moteliai. Tačiau važiuojant tolyn ir vaizdam nesikeičiant suprantam, kad pravažiavom. Grįžę prie vietos, kur navigacija rodo mūsų nakvynę, įeinam į mažytę vintažinę degalinę, kuri visiškai susiliejusi su kraštovaizdžiu. Vaizdas tarsi iš senų Western’o filmų. Mus pasitinka šiek tiek „apsipūtęs“ hipis su blausia šypsenėle. Pasakius, ko ieškome, pasirodo pataikėme ten – degalinė yra kartu ir viešbučio registratūra. Žinoma kaip ir esam pripratę ir kaip priklauso turistams paklausiam wifi kodo, tačiau išgirstame tik juoką bei „čia wifi nėra“. Tiesiog pasiimam raktus ir nusprendžiam pasidairyti po apylinkes. Neslėpsiu pirmas įspūdis šiek tiek nuvylė, tačiau kaip pasirodo vėliau, tiesiog neįvertinome visiškos egzotikos ir autentikos.
Toliau viskas eina tik geryn. Privažiuojame miestelį pavadinimu Page. Arizona pribloškianti ir visiška egzotika, nes dar neteko matyti tokio kraštovaizdžio: dominuoja jau minėtos oranžinės dantytos uolos, visi namai ar tai gyvenamieji pastatai, ar prekybos centrai, degalinės, yra iš tų pačių uolienų, tad viskas atrodo lyg smėlio ir akmens miestas. Žalumos nerasta bei vyrauja nežmoniškas karštis. Tiesiog jauti koks sausas oras bei žemė ir kaip trūksta gyvybės. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi užmirštas kampelis ir galvoje sukasi viena mintis: tikrai negalėčiau čia gyventi, bet pamatyti tą kitoniškumą ir unikalumą TIKRAI verta. Jautiesi tarsi kitoj planetoj – tarsi Marse. Vėliau vieną po kito atrandame tikrus perliukus: Glen Canyon ir žymioji užtvanka, Lake Powell ir Horshoe Bend. Šios kelionės dalies visiškai neplanavom, tačiau ji palieka mus be žado. Palydėję saulę visiškoj ramybėj ir užburiančiam reginy prie Horseshoe Bend, patraukiame link nakvynės vietos.
Tiesa esam išbadėję ir čia mūsų laukia dar viena staigmena. Daug nesitikime iš restoranėlio vietoje, kur miegam, bet pakeliui neradę nei vieno restorano dirbančio ilgiau, esam priverstos valgyti ten. Ir o dangau… Maistas buvo tiesiog nuostabus, atmosfera taip pat. Manau, čia ir prasidėjo visa magija. Primenu, jog esame vidury niekur, valanda kelio iki Grand Canyon ir valanda iki Page miestelio. Apart personalo ir keletos turistų, žmonių nėra. Jokio wifi, jokios civilizacijos ir tik tyla bei gamtos didybė. Prikemšame pilvus nuostabiais autentiškais amerikietiškais patiekalais, lengvai apsvaigstame nuo alaus bokalo ir prisimename netikėtai patirtus įspūdžius. Pirmą kartą per šią kelionę tiesiog bendraujame be telefonų trukdymo, mėgaujamės neįtikėtinai šiltu vakaru, puikia vakariene ir maloniu nuovargiu. Po vakarienės pasiimam daiktus, kurių taip ir neišsikrovėm bei keliaujam iki savo kabinos. Čia mūsų laukia dar viena staigmena. Neveltui sakoma nevertink knygos pagal viršelį. Nors pavalgome pačią geriausią vakarienę per paskutines dienas, o gal net savaites, kambarys, o greičiau visas namelis mus nustebina tik dar labiau. Neįtikėtinas jaukumas, trys “double king size” lovos ir autentiškas dizainas. Prieš krentant į lovą neatsilaikau ir išeinu į nakties tylą dar kartą.
Mane supa kalnai ir dantytos uolos naktyje atrodančios dar didingiau. Virš galvos žvaigždynas tarsi ant delno – juk aplinkui jokios šviesos taršos ir visiškai tamsu. Vienintelė šviesa tai žvaigždės ir mėnulis, bei pora lempų prie kabinos. Švelnus, švelnus nakties vėjėlis ir maloni nakties šiluma bei jauki, jauki tyla. Tai buvo geriausia mano akimirka per visą kelionę. Ši minutė, o gal pusė minutės išėjus į kiemą prieš miegą, spoksant į dangų ir pirmą kartą apie nieką negalvojant, mane tarsi suparalyžiuoja. Mane visiškai palaužė gamtos magija ir jeigu šiam pasauly egzistuoja toks jausmas kaip nirvana, tai jis atrodo būtent taip kaip tada jaučiausi – atsiribojimas ir visiška palaima… Vos tramdausi, ir štai vėl po truputį grįžta mintys: rytoj keliamės 5 ryto, laukia dar viena įspūdžių kupina, tačiau intensyvi diena, draugės likę viduje turbūt manęs jau pasigedo. Pasuku galvą dešinėn, prie kitos kabinos šiek tiek toliau taip pat stovi žmogus ir užvertęs galvą tiesiog žiūri į žvaigždes. Nusišypsau sau ir einu vidun.
Užmiegu vos per sekundę, bet prieš tai dar apgalvoju, ką neseniai patyriau. Ar tai dėl to, jog ši kelionės dalis buvo bene vienintelė, kurios neplanavom ir galėjom atsipūsti nuo įtempto grafiko. Tiesiog mėgautis staigmenomis ir tomis gyvenimo išdaigomis, kuomet iš pirmo žvilgsnio blogai atrodę dalykai, pasirodo esantys tikri stebuklai. Ar dėl to, kad vakarienė buvo tokia gera. O galbūt dėl to, kad pirmą kartą prisėdę prie vakarienės mes nepradėjome peržiūrinėti nuotraukų, kelti jų į socialinius tinklus, rūpintis kaip kuo greičiau atrašyti tėvams ir draugams į žinutes. Vietoj to, mes KALBĖJOMĖS ir juokėmės arba tiesiog tylėjom. Bet kokiu atveju tai buvo stebuklinga. Žinau, kad ši kelionės dalis įstrigo mums visoms, bet man tai buvo neįtikėtina magija, kurią labai aiškiai prisimenu iki dabar ir kurią svajoju kada nors patirti vėl, kuomet ten sugrįšiu.
Žinot, kai kartais nesinori traukti fotoaparato, nes norisi tiesiog mėgautis akimirka, ją išgyventi ir ja su niekuo nesidalinti. Tas vakaras irgi buvo toks – neturiu nei vienos nuotraukos iš vietos, kur nakvojome (bet juk tai dar vienas įrodymas, jog tuo metu tai buvo visiškai nesvarbu). Todėl palieku tai jūsų vaizduotei… 🙂
