Dzūkijos Nacionalinis parkas – pasaka žaliose girių glūdumose

Naujas mano laisvalaikio praleidimo būdas. Sėdžiu kažkurį vakarą kaip įprasta, skaitinėju kelionių blog‘us, žiūrinėju kelionių kryptis bei pasiūlymus, laužau galvą, kada gi čia nutaikius atostogas ir išvykus į tolimą kelionę… ir štai šauna į galvą išganinga mintis. O kodėl nepakeliavus po Lietuvą? Tiesa ši mintis šauna į galvą jau tikrai ne pirmą kartą, bet šį kartą tvirtai apsisprendžiu: kol taupau pinigėlius bei kaupiu atostogas tolimai kelionei, kiekvieną savaitgalį savo keliavimo troškulį malšinsiu keliaudama po gimtinę.

Žinoma, kad esu aplankiusi daugybę nuostabiausių vietų Lietuvoje, tačiau užtrunku vos keliolika minučių panaršyti internete įvedus į paiešką „gražiausios Lietuvos vietos“, kol suprantu kiek daug visgi esu nemačiusi… tad nuo šiol skiriu pora vakarų per darbo savaitę vienos pilnos savaitgalio dienos planavimui bei maršruto dėliojimui. Kiekvieną savaitgalį traukiu vis skirtingon pusėn, tad vėlgi jums pasisekė, galit pasitikėti mano planavimo įgūdžiais, pasirankioti įdėjų ar maršrutų tiesiog iš mano artimiausių straipsnių.

Taigi pirmoji savaitgalio išvyka visgi buvo arčiausiai mano širdies – Dzūkijos Nacionalinis Parkas. Štai toks buvo mano vienos dienos planas. Tiesa labai stipriai nesifokusuosiu į patį planą ir maršrutą, nes kaip matot pačios įdomiausios lankytinos vietos yra pakeliui. Na o taip pat mano tikslas šiame straipsnyje perteikti įspūdį bei jausmą, kurį patyriau pati – kokia graži visgi yra mūsų Lietuva.

Mūsų kelionės pradžia buvo Druskininkai ir pirmas taškas Margionys, vykome būtent per Latežerį. Kodėl aš tai miniu, nes pakeliui yra didelė aptverta teritorija, rezervatas, kur yra laikomi laukiniai gyvūnai, tokie kaip briedžiai, stirnos, lamos. Šios vietos mes tikrai neplanavome aplankyti, tačiau jei vyksite tuo pačiu maršrutu būtinai sustokite pasigrožėti laukiniais gyvūnais, kurie smalsiai žiūri į atvykėlius ir dėl aukštos tvoros regis nelabai baidosi žmonių, tad turėsite gražų reginį.

Na o dabar prie reikalo. Pirma stotelė kaip minėjau Margionys. Būtent šiame kaimelyje rasite Lietuvio liepą – tai šimtametė trikamienė liepa, kuri dabar yra laikoma kultūriniu paveldu ir yra saugomas objektas. Šiek tiek keista tai, jog ji auga tiesiog vietinio gyventojo kiemelyje, tad šis su malonumu dar paplepa su čia retkarčiais užklystančiais turistais bei papasakoja istoriją, jog būtent ši teritorija anksčiau priklausiusi Lenkijai ir tik vienas gyventojas toje teritorijoje buvęs lietuvis, kurio kieme ir augo šis įspūdingas medis, nuo to ir kilo jo pavadinimas „lietuvio liepa“. Man asmeniškai ne tiek ta liepa įspūdinga, kiek smalsūs vietinių žvilgniai į turistus, malonūs pašnekesiai su vietiniais bei autentiškos sodybos tarsi iš etnografinių muziejų paveiksliukų.

Na o pavažiavus dar šiek tiek į miestelio gilumą pasieksite kitą lankytiną vietą – „Bobos daržo šaltinį“, kur yra upelio Skroblaus ištakos. Man tai buvo itin magiška ir jauki vietelė, kur beje pirmą kartą savo akimis pamačiau upelio pradžią! Kai pagalvoji, juk gan įspūdinga ar ne? Būtent ten galima išvysti vienintelio Lietuvoje tokio trumpo, bet sraunaus upelio kaip Skroblas ištakas. Tai versmė/šaltinis iš žemės gelmių, kur ir išteka vanduo.

Pati aplinka yra tiesiog nereali. Kadangi lankėmės šiuo metu, gegužės mėnesį , kai viskas žydi, žaluma bei augalija tiesiog gniaužia kvapą ir jautiesi lyg pasakoj, lyg kokiam atogražų miškelyje. Beje patariu pasiskaityti istoriją ant ten esančių informacinių lentelių užrašyta dzūkų kalba. Istorija pasakoja legendą apie upelį, jog Margionių moterys pasakojusios savo vaikams, jog būtent iš upelio versmės būdavo traukiami vaikai… neva buvusi „boba“ kaime, kuri pastebėjusi, jog upelis burbuliuoja ištraukdavo sušalusį vaiką iš upelio ir kuo greičiau jį nunešdavo į artimiausią trobą. Šiek tiek šiurpoka istorija, bet ganėtinai deranti prie tos mistiškos aplinkos.

Kita stotelė yra Kapiniškiai. Būtent Kapiniškiuose prasideda Skroblaus pažintinis takas. Mus sugundė šis pažintinis takas, nes būtent apie jį internete gana daug informacijos, tinklaraiščių ir gražių nuotraukų. Dabar taip: jeigu tikitės rasti kažkokią konkrečią vietą kaip tako pradžią, ar gražų medinį taką, aiškiai pažymėtą kelią su rodyklėmis ir panašiai (kaip paprastai būna nacionaliniuose parkuose užsieny), pamirškit. Mes ganėtinai ilgai klaidžiojom po pačias Kapiniškes ieškodami to pradžios taško, teko vėlgi pabendrauti su vietiniais gyventojais (kurie beje labai labai malonūs ir nori pagelbėti, nes džiaugiasi gavę turbūt ne dažną proga savo vienkiemiuose pabendrauti su atvykėliais), kurie sako, jog „Skroblaus pažintinis takas yra čia visur“. Pasirodo, tai buvo tiesa. Išties nėra jokio labai aiškiai pažymėto kelio, tad mano patarimas būtų toks: susiveskite į navigaciją Skerdzimų pieva, Antončiko šalcinis bei Bakanauskų ežerėlis ir tiesiog laikykitės šio maršruto, tai ir bus pažintinis takas, kurio ilgis beje 4km, tad jeigu turite laiko galite eiti. Mes, kadangi norėjome aplankyti daugiau lankytinų vietų, keliavome mašina.

Taigi pakeliui vienkiemiai, autentiškos sodybos, Skroblaus upelis, pievos, miškai ir gražus gamtos peizažas. Būtent Antončiko šalcinis esantis maždaug pusiaukelėje pažintinio tako palieka didelį įspūdį. Tai vėlgi versmė, kur iš urvo giliai po žeme skverbiasi vanduo. Įdomesnis reginys, kuris šiek tiek primena Yellowstone Nacionalinį parką Amerikoje, kur galima pasižiūrėti tokių pat gamtos darinių. Aišku dydis ir vaizdas skiriasi kaip diena nuo nakties, tačiau vis tiek įdomu ir stebina, jog ir Lietuvoje štai turime tokių įdomių gamtos darinių. Na ir finišo taškas Skroblaus pažintiniame kelyje yra Bakanauskų ežerėlis ir pelkė. Man ši vieta vėlgi buvo dar vienas atrastas gamtos stebuklėlis. Medinis keliukas, kuris veda per pačią pelkę iki pat Bakanauskų ežeriuko. Unikalus peizažas, kvapas, augalija – tiesiog pasaka.

Aplankėme dar tik pusė objektų iš planuojamo sąrašo, o įspūdžių jau pilna. Kita stotelė Marcinkonys, o kiek daug šis miestas pasirodo turi įdomybių! Mus visgi domina du objektai – tai „Gaidžio kopa“ ir „Meškos šikna“. Gaidžio kopą su navigacijos pagalba pasiekiam labai lengvai, tai yra tikrų tikriausia smėlio kopa su tokiu pat smėliu kaip pajūryje, atrodo tiesiog trūksta jūros šalia… keista suvokti, jog ši smėlio kopa yra visiškai natūrali ir beje vienintelė smėlio supustyta kopa, kuri yra „judanti“. Žodžiu jausmas keistas ir savotiškas, o dar keisčiau tai, jog paėjus vos keletą minučių prieisite aukštapelkę Meškos šikna. Tiesiog miško viduryje, vėlgi su visai kitu kraštovaizdžiu – smingančiomis samanomis, įvairiausiais medžiais ir augalais. Kas nuostabiausia tai būtent šis gamtos kontrastas, kai vos per keletą šimtų metrų gali pamatyti kardinaliai kitą kraštovaizdį ir gamtos grožybes – tai tikrai palieka didelį įspūdį.

Nors lankytinų vietų Marcinkonyse bei aplink yra ir daugiau, mes visgi skubame į kitą tašką, nes norime aplankyti Zervynas – tai kaimelį, laikomą architektūros paveldu mat ten architetūra, sodybos ir išplanavimas yra autentiškas dar iš 18-19 amžiaus. Pasivaikščiokit ar bent pravažiuokit pro miestelį, tikrai kažkokie jausmai užplūsta, nes ta autentika ir senovė tiesiog dvelkia ore, o nuo senovinių namų su dailiomis langinėmis sunku atitraukti akis. Nuo Zervynų pavažiuojame dar šiek tiek toliau iki A.Matučio drėvės/muziejaus. Būtent čia poetas pasistatė sau nykštukinį namelį/drėvę, kur jis leisdavo vasaros dienas ir kurdavo. Šis medinis namelis dabar yra muziejus, tačiau būnant čia niekaip neapleido mintis, kaip čia gyvendavo poetas… atrodo vidury niekur, vidury glūdaus miško prie upelio, gamtos apsuptyje, ir ko gi daugiau žmogui reikia. Įtariu, jog įkvėpimo ir ramybės pasisemti ten nebuvo sunku. Ši vieta yra tikras pabėgimas nuo šuolaikinės civilizacijos – patariu aplankyti.

Na ir galiausiai paskutinė vieta, kurią aplankome jau visai vakarėjant tai Ūlos akis ir Mančiagirės skardis. Ūlos akis tai dar viena versmė, kylanti iš žemės visai kaip Antončiko šaltinis tik kelis kartus didesnė. Ne veltui vadinami „akimi“, nes šis gamtos stebuklas iš tikrųjų primena akies rainelę. Na o čia pat yra ir skardis, kuris driekiasi palei Ūlos upę. Dar vienas įspūdingas peizažas dienos pabaigai.

Tai štai tokią ekskursiją apturėjome Dzūkijos Nacionaliniame parke. Žinoma, kad nespėjome aplankyti visų vietų (Čepkelių raisto, Puvočių apžvalgos bokšto, Bebraviečių ir t.t.), jų yra tiek daug! Tad šį kartą nusistatėme būtent tokias vietas ir patikėkit diena buvo intesyvi (viską automobiliu aplankėm maždaug per 8 valandas), tačiau kupina įspūdžių. Labiausiai visgi nustebino gamtos grožis ir kontrastai. Sunku nupasakoti jausmą, kuris lydėjo tyrinėjant vietas. Tai smalsumas sumišęs su nuostaba ir pasididžiavimu, kokioj nuostabioj šaly gyvenam. Mes dažnai neįvertiname to, ką turime ir galiu pasakyti, jog tai buvo ir mano pačios klaida. Juk ne veltui sakoma visur gerai, kur mūsų nėra. Aplankiau toliausius pasaulio kampelius ir besvajodama apie kitas egzotines keliones pamiršau, kiek daug grožybių visgi turime pas save kieme. Tad patariu ir jums apsidairyti 🙂

Jei patiko, pasidalink!