Nuo Varėnos iki Druskininkų – kas slepiasi Dzūkijos miškuose

Po trumpos pertraukėlės grįžtu prie Lietuvos kelionių su dar keletu vietelių, kurias rekomenduoju aplankyti esant galimybei. Šį kartą jų bus penkios. Jos visos vėlgi išsidėstę pietų Lietuvoje, Varėnos bei Druskininkų apylinkėse, tad nusprendžiau, jog nesifokusuosiu tiek į maršruto dėliojimą, kiek į pačias vietas, mat jau jūsų reikalas, į kur bei kokia tvarka vykti, galbūt kombinuoti šias lankytinas vietas su kitomis iš ankstesnių straipsnių ir panašiai.

Nieko nelaukiant pirmoji turbūt daugumai tikrai girdėta vieta tai Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas arba tiesiog Čepkelių raistas. Čia driekiasi viena seniausių ir unikaliausių Lietuvos miško pelkių, mišku apaugusios žemyninės kopos bei įvairi augalija ir gyvūnija. Objektas yra itin saugumas, nes tai vienas unikaliausių gamtos darinių mūsų šalyje, kuris driekiasi net 12 km nuo rytų pakraščio iki vakarų bei turi apie 20 pelkinių ežeriukų. Kaip minėjau dėl itin saugomos augalijos ir noro kuo mažiau paveikti pelkės kraštovaizdį, Čepkelių raiste lankytis bei keliauti 1.5 km mokomuoju taku galima tik su gidu arba turint leidimą. To iš anksto nepasidomėjome, todėl jau atvažiavus į vietą teko nusivilti, nes pasirodžius gidei gavom pylos, jog ne tik neturim leidimo lankytis, tačiau ir lankomės be gido, kas iki liepos 1 dienos yra negalima. Kad nebūtų taip kaip mums, kviečiu apsilankyti Dzūkijos Nacionalinio Parko puslapyje ir rezervuotis ekskursiją ar pirkti leidimą, priklausomai nuo to, kokiu metų laiku ten lankysitės:

http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/19931/-informacija-parko-lankytojams/pesciuju-dviraciu-takai-ir-vandens-trasos/cepkeliu-mokomasis-takas.html

Kodėl dar agituoju vykti su gidu, yra dvi priežastys. Visų pirma rasti patį pažintinį taką nebuvo itin sunku, tačiau su navigacija pavyko ne iš pirmo karto. Teko 5 km važiuoti miško keliuku ir dar gerus pora paeiti tiesiog mišku, kol priėjome apžvalgos aikštelę. Visų antra tiesa pasakius turėjau per didelius lūkesčius ir Čepkelių raistas manęs visai nesužavėjo… vaizdas nuo apžvalgos bokšto tiesa neblogas, tačiau aš tikėjausi pamatyti tikrų tikriausią pelkę su daug daugiau vandens, tačiau turbūt dėl esančių karščių pelkėje buvo itin mažai vandens ir iš visų 20 ežeriukų nuo apžvalgos bokšto tolumoje įžiūrėjau vos vieną… o daugiau aplink tik miškas, pati pelkė atrodo kaip plynas laukas apaugęs augalija ir tiek. Tad mes „nelegaliai“ viena ausimi bent jau pasiklausėme įdomaus gidės pasakojimo turistų grupei apie pelkėje vyraujančią augaliją ir gyvūniją. Tad nors Čepkelių raistą tikrai lanko ir nepasidomėję lankytojai be leidimų, aš patariu gerbti rezervato taisykles ir vykti su gidu, kuris bent jau papasakos įdomesnę istoriją, kuri paliks įspūdį, nes pati pelkė savaime didelio įspūdžio bent jau man nepaliko. Bet kokiu atveju esant kažkur netoliese kodėl gi neapsilankyti čia bent kartą gyvenime ir nepasidomėti šiuo autentišku Lietuvos kraštovaizdžiu.

Antroji vieta, kurią paminėsiu tai Žiežulio takas Varėnoje. Pats takas pasirodo yra labai senas ir tai visai nekelia nuostabos, nes būnant ten išties susidarė įspūdis, jog pavėsinėms bei kai kurioms sūpynėms jau reikėtų renovacijos. Anyways, takas yra maždaug 3 km ilgio, besidriekiantis vidury miško, su posūkiais ir kalneliais iki pat Žiežulio ežero. Pačiame take tiems, kuriems tiesiog eiti ir mėgautis Dzūkijos miško oru nuobodu galima išbandyti įvairias ten įrengtas atrakcijas, tai visų pirma treniruoklius, taip pat sūpynes, čiuožyklą, medinius svarmenis, skersinius bei kitas užduotis. Tiems, kas pavargs eiti ar kopti į vieną kitą pasitaikiusį kalnelį bus puiki proga atsipūsti „voveraičių“ formos pavėsinėse ar pasiekus tako galą šokti ir atsivėsinti į Žiežulio ežerą. Kažkas visgi yra ten tame take, atrodo nieko per daug įspūdingo ir išsiskiriančio tame take, bet kažkodėl malonu ten pasivaikščioti. O galbūt mane tiesiog sugundė kolegės pasakojimas mat ji turi labai ankstyvų bėgiojimų ritualą būtent Žiežulio taku, kai bėgi šviežiu ir gaiviu mišku bei galiausiai šoki į ežerą, kuris dar skendi rūke… tiesa nuėjus iki ežero teks grįžti tuo pat maršrutu mat jokio kito keliuko nėra.

Aš tiesiog negaliu nepaminėti ir jau esant Varėnoj būtų nuodėmė neaplankyti pačios Varėnos. Miestas gan didelis, bet toks „dzūkiškas“ ir labai atsiprašau už išsireiškimą, tikiuosi nieko neįžeisiu – „kaimiškas“, kad vien vaikščioti Varėnos gatvėmis yra savotiška autentika. Varėnoj lankiausi begalę kartų, tad kai būsit ten būtinai užsukit į kavinę „Draugai“, kur valgiau vienus skaniausių pietų, kiek tik pamenu… nežinau ar man tiesiog pasisekė, ar tai tikrai vieta, kur gali pavalgyti lyg aukštos klasės restorane už „Varėnišką“ kainą, o kitą kartą arba desertui užsukit į legendinę kavinę/barą „Šaka“ ir užsisakykit mano didžiausios kol kas matytos ledų porcijos su šokoladu ir lazdynų riešutais už 1.50 EUR. 😊

Na ir žinoma kaip gi be apžvalgos bokšto, kurį keliaudama po Lietuvą aplankau jau bene penktą. Visgi iš visų aprašytų ankstesniuose straipsniusoe, šis apžvalgos bokštas man yra pats ekstremaliausias ir daugiausiai keliantis baimės. Turėkit omeny, kad aš tikrai bijau aukščio, tačiau nepaisant to tikrai mačiau ir girdėjau, jog tiek mano pakeleiviams, tiek kitiems turistams lipusiems į bokštą kartu buvo labai labai nejauku. Beje šis bokštas yra ir pats aukščiausias iš visų mano aplankytų – apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje (palyginimui Merkinės bokšto aukščiausia apžvalgos aikštelė yra 25 m aukštyje). Neveltui paskaičiau internete šio bokšto paskirtį mat turėjom juokingą nutikimą. Kuomet vykome iš Varėnos per Kašėtas ir Puvočius tolumoje jau matėsi šis bokštas ir mes pradėjom fantazuoti, jog gal tai ir yra bokštas, į kurį važiuojame (visgi pagal navigaciją jau buvom arti tikslo), tačiau tik juokais nuleidome šią mintį, nes bokštas atrodė kaip elektros bokštas ar ryšio konstrukcija, o kažkas iš mūsų pasakė „nu jau į tokį tai tikrai nelipčiau“. Suprise surprise, pasirodo tai ir yra apžvalgos bokštas, tiesa abejonių priėję dar šiek tiek turėjome, nes bokštas aptvertas tvora su spygliuota viela ir yra pasiekiamas įėjus pro vartelius, bet viskas tik dėl to, jog iš tikrųjų šis bokštas ir yra “Telia” ryšio bokštas su 30 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštele. Nuo aikštelės bokštas dar bent dešimtį metrų stiebiasi į viršų, tad esant aikštelėje su šiurpu tik pagalvoji, kokie bebaimiai žmonės, kurie dirba tokį darbą ir turi kopti į šių bokštų viršų. Būtent dėl savo konstrukcijos, didelių tarpų ir mažo siūbavimo kopimas į šį bokštą yra tikrai gan ekstremalus. Panorama tiesa gan paprasta, daugiausia Dzūkijos miškai iš visų pusių, tik iš vienos pusės matosi Puvočių kaimo nameliai ir laukai besileidžiančios saulės tarp debesų peizaže. Bet kaip ir sakiau ne tiek panorama kiek aukštis, bokšto konstrukcija, faktas jog esi aukščiau ilgastiebių pušų ir mašinos tarsi skruzdėlytės apačioje daro didžiausią įspūdį bei kelią šiurpuliukus. Aš per save perlipau ir įkopiau į patį viršų, bet antrą kartą nelipčiau – pabandykit jūs 😊

Ketvirtoji vieta, kurios negaliu nepaminėti yra visai netoli mano gimtųjų Druskininkų – tai Česnulio skulptūrų parkas, esantis Naujasodės kaime. Čia galite pasigrožėti šimtais gražiausių skulptūrų, išdrožtų iš medžio ir ne tik, kurių autorius ten gyvenantis menininkas ir parko įkūrėjas Antanas Česnulis per daugiau nei 30 metų sukūrė įstabiausių meno kūrinių, kurie eksponuojami parke. Apie pačią sodybą ir autorių galite pasiskaityti muziejaus internetiniame puslapyje:http://www.cesnuliusodyba.lt/index.php

Tuo tarpu aš kaip visuomet bandysiu perteikti įspūdį ir sužadinti norą ten nuvykti 😊 Tiesa parke yra ir kitų menininkų kūrinių, tad tikrai nenusivilsite jų įvairove. O tiems, kas jau yra ten buvę kažkada seniai seniai, neapsigaukit! Aš ir pati esu lankiusis Česnulio sodyboje vaikystėje, tačiau skulptūrų parkas mane gerokai nustebino iš naujo. Jis bene kasmet plečiasi, pasipildo vis naujomis skulptūromis, tad vaizdas kurį matėte prieš keletą metų greičiausiai bus tikrai pasikeitęs, todėl sodybą tikrai bus smagu aplankyti vėl ir vėl iš naujo. Atvykus į parką/muziejų visų pirma akį patraukia malūnas, kur galite užeiti ir užlipti iki pat viršaus, jame taip pat eksponuojamos įvairiausios skulptūros. Na o toliau pačiame parke pilna įvairiausios tematikos meno kūrinių, nuo personažų iš liaudies pasakų, mitinių, religinių būtybių, iki šių dienų aktualijų. Nenoriu jums atskleisti tematikų ir sugadinti staigmenos, tad į detales neišsiplėsiu, tik paminėsiu, jog parkas jūsų nenuvils ir už kiekvieno kampo lauks vis kita staigmena: nuo milžiniškų skulptūrų, iki instaliacijų su garsu ir judesiu, kurios yra interaktyvios, pradeda judėti ar groti nuo žmogaus judesių, tad taip tik dar labiau įtraukia lankytoją. Kaip minėjau pasismaginom ir mes tam parke, ir pašokom prie kai kurių skulptūrų grojant liaudies muzikai, ir su atvira nuostaba žiūrėjom į kai kurias instaliacijas ir autoriaus vaizduotės vaisius, ir tiesiog skaitėm pasakos motyvus ar pasakiško grožio Maironio eiles ant ten esančių skulptūrų… tas labiausiai ir sužavėjo, parkas stebina įvairove ir savotiška autentiška aura, kuri iš vienos pusės primena senus laikus, žmonių papročius, tradicijas, pasaulėžiūrą, bet tai visai nenuobodu! Kaip tik viskas perteikta sudominančiai ir įtraukiančiai, tad iš parko nesinorėjo net išeiti. Visgi, manau, ten užtruksite iki valandos, na o bilietų kainos 4 eur suaugusiam ir 2 studentams bei senjorams. Patikėkit tikrai verta aplankyti.

Na ir tiesiog negaliu neįtraukti į šį sąrašą vienos vietos iš pačių Druskininkų. Jei esate skaitę mano ankstesnį straipsnį apie Druskininkus ir slaptesnes vieteles jose, ši vieta būtent tokia ir apie ją buvau visai pamiršusi, tad tikiuosi jūs nieko prieš – nusprendžiau ją paminėti šiame straipsnyje. Tai Saulės takas, vedantis nuo Druskininkų miesto iki pat Ratnyčios. Pats takas yra labai senas, apaugęs miškais ir žole, tad pirmas patarimas būtų keliauti atsargiai, tikrai patogiau pėsčiomis, bet visgi jei norėsite pasiekti Ratnyčią ar tą pačią Česnulio sodybą žymiai greičiau bus minti dviračiu, tačiau kaip minėjau pasisaugokit, mat kelias siauras, jame pilna duobių, šaknų, kelmų ir neišvairavus netyčia gali nudardėti į šalia tekantį Ratnyčėlės upelį. Kuo šis takas ypatingas, o gi dėl tos pačios priežasties, kad tai mažai lankomas, regis civilizacijos mažai paliestas ramybės kampelis, kur galit pabėgti nuo žmonių, pasigerėti gamta ir pabūti ramybėje. Regis nieko ten tokio įspūdingo ar gražaus nėra, bet jei jau viskas nusibodo ir norit šiek tiek ekstremalesnio pabėgimo nuo miesto triukšmo, šokit ant dviračio ir minkit Saulės taku iki pat senųjų kaskadų, kur galėsit atsikvėpti, o esant norui numinsit iki Ratnyčios, Česnulio sodybos ar Jaskonių.

Šį kartą tiek, kaip minėjau, po trumpos pertraukos – dar daugiau naujų Lietuvos kampelių ir lankytinų vietų. Šiame straipsnyje išsidėstę jos gan padrikai, toliau viena nuo kitos, tačiau dabar turit gražų pasirinkimą net iš keturių straipsnių, šio bei trijų kitų:

iš kurių galite pasirinkti kur labiausiai norisi nuvykti bei susidėlioti maršrutą, praversiantį, jei būsit Druskininkuose savaitgalį ar ilgesnį laiką, o gal traukiant tiesiog į Dzūkijos apylinkes pasižvalgyti. Sėkmės bei įkvėpimo renkantis ir planuojantis, na o aš kaip visuomet skatinu nesivaržyti ir parašyti man, jei reikia patarimų ar tiesiog kompanijos keliaujant 😊

One thought on “Nuo Varėnos iki Druskininkų – kas slepiasi Dzūkijos miškuose”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *