Jeigu skaitėte paskutinįjį mano straipsnį, žinote, jog laikinai gyvenu Sopote, Lenkijoje. Čia kaip ir priklausoma užkietėjusiam keliautojui, tyrinėju ne tik miestą, kuriame gyvenu, bet ir apylinkes visoje Lenkijoje. Todėl kaip ir žadėjau, noriu pasidalinti su jumis sekančiomis mano kelionėmis į tiesiog rojaus kampelį, Lenkijos pusiasalį ir miestą pavadinimu Helas (lenk. Hel) bei pasidalinti istorija apie tikrą egzotiką visai čia pat – tai Lenkijos „dykuma“ Slowinski nacionaliniame parke.
Pirmiausia apie Helą. Kad suprastumėte apie ką šneku geriausia žvilgtelėti į žemėlapį. Tai pusiasalis pačioje Lenkijos šiaurinėje dalyje, kurio ilgis apie 35 km. Plotis skirtingose vietose varijuoja, tačiau kas įdomiausia, jog kai kur pusiasalio plotis vos 100 metrų! Tai reiškia, jog esant ten per medžių tankymę jūros iš abiejų pusių pamatyti gal ir nepavyks, tačiau pusiasalis vietomis toks siauras, kad žiemos metu, kuomet būna liūtys ir audros, tos vietos yra tiesiog užliejamos ir pusiasalis tampa sala. Per visą pusiasalį driekiasi plentas ir geležinkelis, penki kurortiniai miesteliai, iš kurių pats paskutinysis yra Hel. Šis pusiasalis arba Helo nerija šiek tiek primena mūsų lietuvišką neriją ir Nidą, tačiau visgi apart kainų skirtumo (Helo nerijoj bent kelis kartus pigiau nei Lietuvoje) dar vienas Helo išskirtinumas yra gamta, jog visgi kai pasieksite pusiasalio patį pakraštį ir Helo miestelį, jūra atsivers visu gražumu, plačiame horizonte ir kur tik akys aprėpia. 🙂
Be gamtos grožio, pusiasalis turi ir didelę karinę reikšmę bei istoriją, todėl čia apsilankyti verta tiek gamtos, tiek istorijos mėgėjams, tačiau apie viską iš eilės.
Pirmasis patarimas lankantis čia: jeigu tik turite galimybę, vykite į Helo pusiasalį savarankiškai tam, kad galėtumėte sustoti kada tik panorėjus. Kai tik įvažiuosite į pusiasalį, praktiškai iškart pasipils daugybė stovėjimo aikštelių, kur galėsite sustoti pasigrožėti vaizdu. Siūlau niekur neskubėti, o taip ir padaryti. Kai kur matysite jūrą ir patį pusiasalio kraštą, kai kur galėsite pasigrožėti Helo kopomis, atsikvėpti realiai bet kuriame sustojime (juk tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės 35 km pliažas).
Antras patarimas: jeigu turite galimybę, patariu pasiimti dviračius. Tuos 35 km pėsčiomis vargu ar nueitumėt, o automobilis gali būti šiokia tokia problemytė. Tik įvažiavus į pusiasalį yra gan didelė ir nemokama automobilių stovėjimo aikštelė, pats tobuliausias variantas būtų čia palikti automobilį ir toliau keliauti dviračiu dėl dviejų priežasčių. Kai kurie lankytini objektai kaip pavyzdžiui Helo kopos arba karinis muziejus yra pasiekiami tik pėsčiomis. Visame 35 km ruože yra vos keletas automobilių stovėjimo aikštelių su 5-6 vietomis automobiliams, o tai reiškia, jog jei nerasite vietos tokioje aikštelėje, gali būti kad kita aikštelė bus už 10 km, kaip tokiu atveju nusigauti iki norimo taško neįsivaizduoju… Pakelėj mašinos tikrai nepaliksit, nes visur įspėjamieji ženklai, jog automobilis bus nutemptas. Būtent tokia situacija buvo ir mums, kai norėjome sustoti tiek prie karo muziejaus, tiek prie kopų, tačiau stovėjimo aikštelės buvo sausakimšos, o artimiausios buvo už 10 km, ir daryk tu ką nori.
Antra priežastis, kodėl dviratis, tai didelis turistų srautas. Vietos automobiliui nebuvimas tik vienas nepatogumas, prie to pačio gali būti, jog turėsite praleisti šiek tiek laiko kamščiuose. Labai didelė problema čia yra sezono metu, aš lankiausi Helo mieste rugsėjo gale, bet galiu pasakyti žmonių srautas buvo nemažas, tuo tarpu pačiu sezono įkaršiu ir vasaros metu vietiniai papasakojo, jog tuos 35 km gali tekti važiuoti 4-5 valandas, štai tokie žmonių srautai ten yra, todėl automobilis gali tapti problema. Beje, kas liečia dviračius, deja nuomos punktų bent jau minėtose automobilių stovėjimo aikštelėse nemačiau, tačiau dedu galvą, jog bent viename iš penkių miestelių dviratį išsinuomoti tikrai įmanoma, tad verta tuo pasidomėti iš anksto.
Tokie du bendriniai patarimai, na o toliau planas, ką gi čia veikti. Kaip minėjau pusiasalyje yra iš viso penki kurortiniai miesteliai, tačiau mus domino pats paskutinysis Helo miestelis, todėl tik apie jį ir pasakosiu. Tiesa skirtingai nei visuose straipsniuose šį kartą maršruto su lankytinomis vietomis nusprendžiau nepateikti, nes tiesa pasakius dauguma jų man nepaliko didelio įspūdžio. Vietoj to pasidalinsiu patirtimi dėl ko tikrai verta vykti į šį kurortą ir kodėl vadinu jį rojaus kampeliu Lenkijoje.
Vienareikšmiškai vieta, dėl kurios patariu vykti į Hel tai pats pusiasalio smaigalys. Pamenat minėjau, jog siauriausios vietos pusisasalyje 100 metrų, taigi būtent pačio kraštinio taško plotis yra 3 km. Sunku nupasakoti kaip tai atrodo realybėje: jūra kur tik akys mato, neapsakomai švarus vos ne baltas smėlis, įvairi augalija, švarus oras, keisti vandens dariniai ir raibuliavimai, kur susijungia jūra iš abiejų pusių ir tokia ramuma…. Realiai jeigu vykčiau antrą kartą į Helo miestą, traukčiau iškart į čia. Tik primenu, jog vasarą turbūt visos šios magijos dėl žmonių gausos nepatirsit, tačiau vėlyvą rugsėjį čia tikrai nuostabu, tiesiog drybsoti ant smėlio, pasidaryti piknik‘ą ir relaksuoti. Turbūt ne veltui sako, jog žmonės atvyksta į šiaurės Lenkiją ir į Helo pusiasalyje esančias kopas, nes netgi moksliškai įrodyta, jog oras čia padeda žmonėms, turintiems įvairias kvėpavimo takų ligas. Čia tikrai gaivu, švaru ir trumpai tariant po valandėlės čia aš jaučiausi kaip po gero spa. 🙂 Stebuklingas poveikis.
Noriu paminėti antrą įdomų dalyką apie Hel pusiasalį. Kaip minėjau jis turi karinę reikšmę. Didelę dalį laiko pusiasalis priklausė Prūsijai ir Vokietijai. Tik vėliau jis atiteko Lenkijai, tačiau visais laikais tai buvo pusiasalis su kariniais įtvirtinimais, kur buvo dislokuoti tūkstančiai karių, karinių baterijų ir panašiai. Todėl nežinant šio fakto galite nustebti, jog realiai vos ne ant kiekvieno kampo yra kažkokios karinės tematikos. Ar tai būtų bunkeriai, į kuriuos beje galite nueiti, ar tai būtų kariniai muziejai, jau nebenaudojamos konstrukcijos, kurias galite apžiūrėti, ar tiesiog teminės kavinukės su karine muzika ir beržine koše. Be viso to, pusiasalis iki po šiai dienai tebenaudojamas kariniams tikslams ir kai kurios vietovės priklauso Lenkijos ginkluotosioms pajėgoms. Man tiesą pasakius net nesinorėjo vaikštant miškais ten išklysti iš takelio, nes taip ir apnikdavo jausmas, kad tuoj užlipsi ant kokios minos ar bunkerio. Žodžiu istorijos arba karinės amunicijoms mėgėjams čia tikras rojus. Jei planuosite aplankyti vieną iš tokių vietų, patariu iš anksto “pasigooglinti”, kur būtent norite apsilankyti, nustebsite kiek daug rasite opcijų.
Galiausiai trečioji lankytina vieta, kuri galėtų sudominti ir galbūt verta dėmesio tai Helo švyturys. Šis švyturys oficialiai yra veikiantis, jo paskirtis nukreipti laivus į Pucko ir netgi Gdansko uostus, tačiau švyturys taip pat atviras ir turistams. Už 7 zlotus galite užlipti į patį viršų ir iš maždaug 40 metrų aukščio grožėtis panorama. Pats švyturys man labai didelio įspudžio gal ir nepaliko, tačiau čia verta užkilti vien dėl to, kad iš aukštai galite pamatyti panoramą ir pusiasalio išsidėstymą. Visą horizontą, kur tik pasisukus neaprėpiamą jūrą, bei siaurą pusiasalį, daugybę miško ir mažulytį Helo miestelį. Tiesa čia vėlgi lankosi daug žmonių, tad greičiausiai bus šiokia tokia grūstis ir ramiai grožėtis panorama gali ir nepavykti.
Kodėl neminiu kitų „lankytinų“ vietų ir turistų traukos objektų jau sakiau – tai nedaro tokio didelio įspūdžio kaip gamtos grožis. Kad ir pavyzdžiui žymioji Helo ruonių šventovė – atviras akvariumas/baseinas, kuriame laikomi ruoniai. Šios vietos paskirtis yra gydyti sužeistus, išgelbėtus ruonius ir vėliau paleisti juos į jūrą. Taip pat informuoti vietinius apie tai, kokia žala daroma šiems gyvūnams, kaip galime prisidėti prie jų gerovės ir išsaugojimo. Šis akvariumas labai populiarus, BET informacija čia pateikta tik lenkų kalba, tad jei nemokate lenkiškai gausite tik pasidairyti į ruonius, vangiai plaukiojančius baseine, kuriuos vėlgi visu gražumu pamatysite tik per jų šėrimo laiką.
Reziumė: ne visada tos turistinės ir lankytinos vietos, kur didžiausios eilės ir žmonės tiesiog stumdosi pečiais „nes ten visi eina tai ir man reikia“ yra tai, kur būtina vykti. 🙂 Kartais kaip tik geriau nuklysti ir pasimėgauti visai kitais malonumais, kurie sukurs visai kitokį įspūdį. Būtent savais pozityviais įspudžiais apie Helo pusiasalį norėjau pasidalinti. Vykite ten vėlyvą rugsėjį, kai nėra tokių didelių žmonių srautų, pasimėgaukit raminančia Baltijos jūros gamta. Jei esat istorijos mėgėjai, turėsite puikią galimybę pasigilinti į karinį palikimą. Ir tik puikiai pailsėjus ir esant norui galima bus užlipti ir į švyturį, ar pasivaikčioti senamiesčiu, aplankyti vieną kitą „turistinį“ objektą.
Na ir kaip minėjau dar vienas neįtikėtinas gamtos darinys ir vieta, kurią patariu aplankyti yra Slowinski kopos esančios netoli Lebos miestelio, tad dažnai dar yra vadinomos „Lebos dykuma“. Beje, nors tai yra lankytinas objektas, net ir sezono metu pečiais ramstytis su turistais neteks, nes kalbame apie nacionalinį parką apimantį 18 hektarų bei kopas primenančias tikrų tikriausią dykumą. 🙂
Taigi kaip jau supratote Slowinski nacionaliniame parke, esančiame šiaurės Lenkijoje driekiasi nuostabus natūralus gamtos stebuklas, tai didžiausios smėlio kopos Europoje, kurios siekia net 40 metrų aukštį. Slowinski kopos yra judančios ir esant 18 km/h vėjo gūsiams pradeda savo judėjimą, teigiama, jog kai kurios jų juda net 10 metrų per metus. Vasarą kuomet vėjai mažesni kopos yra aukštesnės, tačiau ramesnės, tuo tarpu rudenį ir žiemą, kuomet jaučiasi stiprūs vėjo gūsiai kopos yra žemesnės, tačiau „aktyvesnės“. Taip judėdamos kopos palaidojo gyvenvietę, todėl didžiausia kopa, kuri ir yra pagrindinis traukos objektas pavadinta buvusio miestelio ir gyvetojų garbei – wydma “Lacka”. Beje šis gamtos paminklas yra įtrauktas į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą.
Esant čia neįmanoma nesistebėti gamtos didybe. Pasiruoškite vietomis kopti keturiomis į tikrai stačias kopas tam, kad grožėtis nuostabiu atsiveriančiu vaizdu: smėlio begalybe, Baltijos jūra iš vienos pusės bei Lebsko ežeru iš kitos pusės, klausytis reiškinio, kuomet vėjas lenktyniauja su pustomu smėliu. Aš galiu patvirtinti, jog neveltui šios kopos vadinamos „dykuma“, nelabai palyginsi jų su Nidos kopomis, greičiau jau su kopomis, esančiomis Sacharos pradžioje Maroke. Žinoma neįmanoma Slowinski kopų lyginti ir su 100 metrų aukščio kopomis Sacharos glūdumose, tačiau jausmas buvo panašus kaip esant pačioj Sacharos pradžioj, o juk esi kaimyninėje Lenkijoje, tikrai įdomus pojūtis. 🙂
Net neabejoju, jog sužadinau norą ten nuvykti, todėl noriu pasidalinti keletu svarbių patarimų kaip tą padaryti. Keliaujant automobiliu, jį reiktų palikti Rabkoje, ten esančioje didelėje stovėjimo aikštelėje. Valanda kainuoja 6 zlotus, bet siūlau valanda neapsiriboti, tuojau suprasite kodėl. Nuo Rabkos prasideda nacionalinio parko teritorija, kurioje eismas apribotas, o tai reiškia, kad nuo ten iki kopų (apie 5 kilometrus) jums teks keliauti arba pėsčiomis, arba išsinuomotais dviračiais, arba naudotis vienu iš parko siūlomų transportų. Tuojaus viską paaiškinsiu.
Taigi palikus automobilį Rabkoje galite keliauti 5 km pėsčiomis, ko daryti nepatariu, nes visgi kad ir koks gražus ir miškingas tai ilgas kelias ir į pačias kopas kopinėti jėgų reikės daug, todėl yra variantas už 15 zlotų žmogui į vieną pusę keliauti elektriniu autobusiuku. Dar vienas variantas yra plaukti Lebsko ežeru laivu, tačiau jis išleis jus ne prie pačių kopų, o prieplaukoje, nuo kurios dar 2 km iki kopų. Esu skaičiusi, jog vasaros metu iki kopų važiuoja ir traukinukas, tačiau mums jo matyti neteko. Parko teritorijoje galite ir išsinuomoti dviračius, tą galite padaryti ir daugybėje nuomos punktų Lebos miestelyje. Pats miestelis nutolęs nuo kopų 8 km, todėl tai tikrai įveikiamas maršrutas dviračiu ir labai patogus būdas, kurį rinkomės ir mes. Būtent dėl to, kad kopos yra tolėliau nuo miesto, jeigu norite sutaupyti laiko, vėlgi patariu vykti automobiliu, nes jei vyksite traukiniu ar autobusu, ne tik turėsite galvoti kaip nusigauti iki kopų, bet dar ir kaip nusigauti nuo miesto iki nacionalinio parko. Atstumai nėra labai dideli, bet visgi tikrai vargiai įveikiami pėsčiomis ir tuomet tikrai teks nuomotis dviratį.
Dar vienas patarimas, kas liečia sezoniškumą. Iš vietinių žinau, jog taip pat kaip Helo pusiasalyje taip ir čia Leboje ir Slowinski nacionaliniame parke, vasarą žmonių tiesiog pilna, miestas zuja nuo turistų, tad pačiame sezono įkarštyje vykti čia gal ir ne geriausia idėja, visgi spalio vidurys (kuomet vykome mes) turbūt irgi per vėlu. Siūlau rugsėjį, vėlyvą rugpjūtį vien dėl to, jog spalio antrą savaitgalį, kai čia buvom mes, miestas tiesiog buvo miręs, atrodo nei gyvos dvasios. Tai ne tik reiškia, jog nebus jokio malonumo vaikščioti po tarsi vaiduoklių miestą, kur absoliučiai visos parduotuvės, kavinės ir restoranai uždaryti, nėra net kur pavalgyti, bet ir išsinuomoti dviratį bus tikra problema. Mums tiesiog pasisekė, kuomet po 3 uždarytų nuomos punktų radome vieną veikiantį ir tai teko šiek tiek pasiderėti, kol geras žmogelis sutiko išnuomoti mums dviračius.
Tiesa, pasirodo, jog galėjome iki kopų nuvykti ir minėtu elektriniu autobusiuku, nors Rabkos stovėjimo aikštelėj dirbanti mergina mums pranešė, jog jis jau nebedirba. Regis pasibaigus sezonui niekas ten dirbti nebenori, na kad ir kaip ten bebūtų mums pasisekė ir šiaip ne taip mes iki kopų nusigavom. Jeigu turite savus dviračius, galit ten vykti kad ir žiemą, nes kopos atviros visus metus. Tuo tarpu vasarą įėjimas į parką simboliškai kainuoja 6 zlotus, tačiau ir galimybių pasiekti kopas sklandžiai yra daugiau, ir visi turistiniai objektai veikia kaip antai raketų bazė – muziejus, esantis pakeliui, maždaug 2 km nuo pačių kopų, kur galite pasidairyti į raketų maketus iš antrojo pasaulinio karo. Žodžiu spręsti jums.
Tai tiek apie šiuos du stebuklingus gamtos objektus, kuriuos vienas nuo kito skiria vos dvi valandos kelio automobiliu. Abu jie nutolę nuo Sopoto vėlgi apie 100 km kiekvienas, tačiau tikrai patariu aplankyti bent vieną iš jų, garantuoju, jog patirsite nepamirštamus įspūdžius. Na o šiam kartui tiek, jau nekantrauju su jumis pasidalinti nauja istorija iš kelionės į neapsakomo grožio miestą Torunę bei pasiūlyti savaitgalio trukmės kelionės idėją lankant viduramžių palikimą.
