Aukštaitija – kalvų ir ežerų kraštas, priverčiantis svajoti.

Taip jau susiklostė, jog sekanti mūsų Lietuvos kelionė buvo Aukštaitijos nacionaliniame parke. Atšokus Galapagų festivalyje, nors ir jautėsi nuovargis, nusprendėme, kad sekmadienį neskubėsime namo, o pakeliausime po apylinkes – buvo tikrai verta! Apačioje mūsų maršrutas po gražiausias vietas Aukštaitijoje ar bent jau jos dalyje. Maršrutas šiuo atveju yra labai labai patogus, nes lankytinos vietos yra šalia viena kitos, o ir važiavimo ne tiek ir daug, tad kelionė nespėja nusibosti. Visų vietų lankymas mums užtruko apie 5 valandas ir dar gerą valandą sugaišome, kol grįžome į Vilnių.

  • Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia – tai architektūros paminklas ir tikras paveldas, nes bažnyčia yra bene seniausia tokio tipo medinė bažnyčia Lietuvoje. Nuotraukose ji atrodo tikrai jaukiai ir mielai. Kodėl sakau nuotraukose, mat gėda, bet mes bažnyčios neaplankėm. Tai turėjo būti pirma mūsų stotelė, tačiau ją sugebėjome pražiopsoti ir susigaudėme jau tik kelionės pabaigoje… Na ką gi, turėsime grįžti kažkada kitą kartą, o jums patariu nepraleisti. 😉
  • Medžiukalnio šaltinis – šaltinis, esantis vidury Aukštaitijos miškų, kur galite atsigaivinti vėsiu vandeniu ir pasimėgauti miško pavėsiu. Kas šioje vietoje padarė įspūdį tai, kad yra nuklotas patogus medinis takelis, pats šaltinis aplink išgrįstas akmenimis, netgi stovi puodelis, kurį galite pasiskolinti atsigėrimui. Ant informacinės lentos parašyta, jog žmonės tikėjo, kad užtenka vos vienos stiklinės ir visą dieną nejausi nei alkio nei troškulio (pajautėm ir tą, ir tą nepraėjus valandai 😊), o „pasak ekstrasensų, vanduo turi teigiamos energijos“. Norit tikėkit, norit ne, bet kokiu atveju užsukti čia verta.
  • Ginučių vandens malūnas – sakoma, jog tai vienas įsimintiniausių Aukštaitijos simbolių. Autentiškas medinis namas, kuriame ir pats malūnas ir ten esantis muziejus palieka įspūdį, bet taip pat ir labai smagu tiesiog ten pasivaikščioti, įmerkti kojas į skaidrų upelio vandenį, nusimaudyti ar palysti po „kaskada“. Tiesa, mes lankėmės ten karštą vasaros dieną, tad toks jausmas, kad malūnas ir jo prieigos su upeliu pritraukia visą kaimelį bei atvykėlius ten atsigaivinti – žmonių buvo pilna. Aš patarčiau pasivaikščioti bent trumpai ir po pačius Ginučius, nes tai mažas, bet jaukus miestelis. Mes patys buvome užsukę į vietinę, dar atrodo labai labai senovinę, „sovietmečiu“ dvelkiančią parduotuvėlę, kur nusipirkom rusiškų ledų, bet tai savotiška autentika ir atrakcija pamatyti tokį gyvenimą, kuris labai prasilenkia su gyvenimu didmiestyje.
  • Šiliniškių (Ginučių) apžvalgos bokštas – taip, taip, kaipgi nacionalinis parkas Lietuvoje be apžvalgos bokšto (šiame maršrute jų yra net du). Tai Bitės telekomunikacijų bokštas, kuriame beje pirmą kartą Lietuvoje 30 metrų aukštyje įrengta apžvalgos aikštelė. Tai bene gražiausia panorama, kurią kol kas mačiau nuo apžvalgos bokšto! Kalnai, miškai, dideli ir platūs ežerai ir rūkas daubose. Tiesa bokštas savo konstrukcija primena Puvočių bokštą aprašytą ankstesniame straipsnyje, tačiau į Bitės bokštą lipti buvo taip pat baisu, o gal netgi ir baisiau… visgi reiktų nepamiršti, jog pastarasis stovi Aukštaitijoje, kur pilna kalvų kalvelių, man nepavyko rasti tikslios informacijos, kiek metrų virš jūros lygio yra pastatytas šis bokštas, tačiau šis faktas daug ką pasako, kai svarstai, kodėl jautiesi taip neįprastai aukštai!
  • Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai ir Ladakalnis – visi yra vienas šalia kito. Patariu tiesiog nusistatyti tikslą navigacijoje “Papiliakalnės piliakalnis” ir pasieksite patogią automobilių stovėjimo aikštelę, toliau jau liks tik sekti ženklus ir žygiuoti per piliakalnius, kurie kaip minėjau išsidėstę vienas šalia kito. Žinoma iki Ladakalnio galite ir pavažiuoti su automobiliu, bet aš tikrai rekomenduoju tiesiog pereiti visus piliakalnius pėsčiomis, mat taip bus ir greičiau ir patogiau. Apie piliakalnius neišsiplėsiu mat istoriją, kuri įkvėps mąstyti apie senus viduramžių laikus, galėsite pasiskaityti patys ant ten esančių informacinių stendų, o štai Ladakalnį norėčiau išskirti vien dėl panoramos, kuri ten atsiveria…tai vienas įspūdingiausių, lankomiausių Aukštaitijos objektų, kuris dar ir apipintas mistiškomis legendomis. Ladakalnis yra 176 m. aukštyje virš jūros lygio, nuo jo matosi net 6 ežerai, sakau jums nuoširdžiai – ten galėjau praleisti visą dieną ir tiesiog grožėtis ir grožėtis… vaizdas neišpasakytai gražus ir priverčia įsimylėti Aukštaitiją.
  • Labanoro girios pažintinis takas – taką į maršrutą įdėjau vien dėl to, kad jis driekiasi patogioje lokacijoje, tad keliaujant šiuo maršrutu yra puikiausia galimybė apsilankyti Labanoro girioje. Ant informacinio stendo esančio tako pradžioje rašoma, kad takas yra maždaug 3 km ilgio, tad įmanoma jį pereiti per 1-2 valandas, na o smalsūs turistai, kurie nori akyliau susipažinti su girios augalija ir gyvūnija užtruks net 3-4 valandas. Turint omeny minėtą festivalio nuovargį mes patingėjome ir taku nėjome, tačiau straipsnių ir blog‘ų apie šį pažintinį parką internete tiesiog pilna. Galite pasiskaityti, tačiau aš visuomet patariu išbandyti pačiam ir susidaryti savo nuomonę, tad jeigu turit laiko ir jėgų sustokit čia ir leiskitės į nuotykį pažįstant Labanoro girią.
  • Mindūnų apžvalgos bokštas – tai 36 m. metalinė konstrukcija, kurios pačiame viršuje įrengta apžvalgos aikštelė. Ją pasiekti turite kopiant sraigtiniais laipteliais, tad kartais gali ir galva apsisukti, na o viršuje vaizdas tikrai apsuks galvelę… visgi tai bokštas pastatytas 2015 m. ir iki pat 2019 m. vidurio tai buvo aukščiausias bokštas Lietuvoje! Panorama man asmeniškai gražesnė nuo Ginučių apžvalgos bokšto, na bet čia įspūdis tikrai garantuotas, o ir vaizdas gniaužia kvapą. Tiesiog man aukščio nemėgėjai ant tiek baimė gniaužė kvapą, kad nelabai ilgai norėjosi grožėtis vaizdu… 😊 ten esant pagalvojau, na ką gi liko Birštono – kol kas aukščiausias bokštas, kuris yra dar 9 metrai aukščiau… tikiuosi bent jau konstrukcija jaukesnė… noriu sustoti čia r paminėti, jog nors šalimais esanti teritorija aptverta poilsiavietės, būtinai paėjėkite patvoriu ir nusileiskite iki Baltųjų Lakajų ežero. Tai nuostabus ežeras su puikiu smėlėtu ir negiliu krantu. Nedarykit tokios klaidos kaip mes, jog nepasiėmėm čia maudymosi kostiumėlių ir rankšluosčių – ten tikrai norėsis bent jau pabraidyti ir padrybsoti krante, atsipūsti po dienos kelionės.

Tokia ta Aukštaitija. Aš Dzūkijos fanė ir ambasadorė šį kartą mylimą kraštą, Dzūkijos miškus ir lygumas iškeičiau į kalnuotą Aukštaitiją. Pasirodo, šis ežerų kraštas taip pat įkvepia savo kraštovaizdžiu ir verčia žavėtis gimtine. Tikiu, kad čia sugrįšiu dar ne kartą, mat tiek lankytini objektai, tiek jaukios sodybos pakelėj tiesiog ant kalno su langais ar visa veranda į platų ežerą verčia svajoti ir norisi ten pabūti ilgiau… Tiesa pasakius jausmas (ne vaizdas, visgi kraštovaizdis labai skiriasi), bet pats jausmas ne ką nusileidžia būnant Prancūzijos Rivjeroj – prieš tas platumas ir horizontus jautiesi toks mažas, o gamtos grožis gniaužia kvapą ir rodos “svarbios” mintys ir problemos nuskęsta kažkur toj akimirkoj. Kviečiu ir jus nuvykti ten ir užsimiršti, pasvajoti. 😊

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *